Nepavargstanti puikiausio istorinio televizijos filmų ciklo " Mūsų miesteliai" kūrėja  Nijolė BAUŽYTĖ  mano, kad miesteliuose tautos dvasia dar gyva...

Šeštadienį Troškūnuose, senojoje bernardinų gimnazijoje - multikultūriniame centre įvyko susitikimas su LRT laidų ciklo" Mūsų miesteliai" sumanytoja ir režisiere Nijole Baužyte bei jos komanda. Ir buvę filmo apie Troškūnus herojai ir kiti troškūniečiai panoro susitikti, kai ką malonaus prisiminti ir jaukiai pasibūti.

Popietę susirinko nemenkas būrelis, dar kartą peržiūrėtas ne toks jau ilgas klasikinis serijos filmas "Troškūnai" susuktas 1999 metais ir televizijos parodytas kitų metų pradžioje. Apie miestelio, Lietuvos pokyčius, apie tuomet, prieš šešioliką metų pasakytas mintis kalbėjo klebonas kan. Saulius Filipavičius, tiesiog holivudinis herojus - į Las Palmą gabenęs slaptus pogrindžio dokumentus Albertas Petronis - Vyturėlis ir kt.

Režisierė Nijolė Baužytė prisiminė, kad tokius filmus kurti buvo sumaniusi dar gilų sovietmetį bet savo tikslą be didesnių varžymų įgyvendino tik Lietuvai tapus nepriklausoma. Nors pirmąjį ciklo filmą apie savo tėvelio gimtąjį miestelį Labanorą ir mamos tėviškę - Seredžių susuko jau 1989 metais. Buvo smagu, nes tas vietoves puikiai pažinojo. Iki šių metų sukūrė jau daugiau negu 150 filmų ir dar nemano sustoti, nors ir palengva dairosi didžio darbo tesėjų.

Juk pasak Broniaus Kvyklio enciklopedijos " Mūsų Lietuva" šalyje yra apie 3000 miestelių. Tad darbo į valias. Pasidalijo ir kūrybinės " virtuvės" įdomybėmis. Filmuoti į numatytą vietą važiuojama du tris kartus, susukama apie dešimt valandų vaizdų, o po to kruopščiai atrenkant sulipdomas nei valandos netrunkantis filmas.

Paprastai surandamos miesteliui aktualiausios temos ir jomis vystomas siužetas. Troškūnuose atsiremta į šaulių žūtį 1920 m. susidūrime su lenkais, partizaninį judėjimą bei bernardinų vienuolyną. Įdomu buvę sužinoti ne tik praeitį, bet ir dabarties įdomybes - vienuolyno namuose verdantį gyvenimą, tarptautinius projektus ir kt.

Beveik tuo pat metu filmuotas ir filmas apie Svėdasus, tad N.Baužytė nenorom pasidalijo kokius skirtumus ar bendrybes šiuose pastebėjusi. Vaižgantas, į masines manifestacijas panašūs susibūrimai garbiam žemiečiui pagerbti, grafų Marikonių rūmų griuvėsių didybė ir žmonės, kurie daug linksmesni nei Troškūnuose.

Troškūniečiai gi santūresni, uždari, bet pilni nuoširdumo, nors ir išgeria bet elgiasi ramiai neina , kaip tarkim Pušalote gatvėmis riaumodami. Bevažinėjant po Lietuvą džiaugsmas susiplaka su liūdesiu, kai mato vis labiau nykstančius, vis labiau amžiaus negandų niokojamus miestelius, vos vos gyva jų dvasią, pasišventėlius ir abejinguosius.

Raimondas Guobis

..