Šių metų vasario 16 - ios šventės Svėdasuose tema buvo " Tautos patriarchas Dr. Jonas Basanavičius ir Svėdasai", prisiminti didįjį laisvos lietuviškos dvasios žadintoją su mūsų miesteliu susieję 1910 metai, jo bičiulystė su mūsų klebonu Kazimieru Kazlausku, eksponuotos tuomet Taurakalnyje iškastos vertybės, skambėjo sutartinės, savo gebėjimus demonstravo Ignalinos užkardos sargybiniai - kinologai ir jų augintiniai.

Rytmetį iš dangaus smulkias trupinėliais krito sniegas, augalotų vietinės gimnazijos moksleivių rankose plazdant legendinio varpo siluetu spindinti Svėdasų ir tauriai rausvavo angelų bei riterio simboliais įkvepianti Aukštaitijos vėliavos bei pirmoji Sąjūdžio laikų trispalvė, kurią 1988 m. pasiuvo Bronius Neniškis, kuri lydėjo svėdasiškius laisvės mitinguose Vilniuje, Anykščiuose ir kituose miestuose, dalyvaujant latvių laisvės šventėje Rygoje. Giedant himną šventės vėliavą prie Nepriklausomybės koplytstulpio iškėlė gydytoja Aldona Morkūnienė bei Algimantas Baronas, minioje kilniu išskirtinumu švytėjo tautiniais drabužiais pasirėdžiusios Butėnų kaimo moterys.

Vėliavų vedami žengėme į bažnyčią, meldėmės, po to istoriniu, tarpukario rykiuotėmis pasižymėjusiu keliuku palei šventoriu nuėjome prie senosios klebonijos, istorinio Kun. K. Kazlausko laikais statyto pastato, kuriame trumpai lankėsi, ilgėliau viešėjo vyskupai - Žemaičių vyskupijos valdytojas Pranciškus Karevičius, Mečislovas Reinys, nuostabusis Pavevėžuio vyskupijos ganytojas Kazimieras Paltarokas, kan. Juozas Tumas - Vaižgantas, prezidentas Antanas Smetona ir kitos praėjusių laikų įžymybės, o štai Dr. Jonas Basanavičius gyveno net dešimt dienų.

Tautos patriarchui Svėdasuose įamžinti vietinių paminkladirbių pilietiškumu ir gerumu yra padaryta juodo granito memorialinė lenta, kurios šiemet dėl kilusių nesusipratimų negalėjome pakabinti. Tačiau tikrai iki valstybės šimtmečio ši lenta dar labiau įprasmins šį istorinį pastatą. Eilėraščius apie tėvynę deklamavo tarpukario mokyklos auklėtiniai - Sofija Žvirblytė iš Pauriškių ir Vaclovas Budreika iš Butėnų - dabar čia įsikūrusių globos namų gyventojai. Pastebėta, kad čia gyvenantys senoliai yra tikriausias dvasinis lobis - senosios Lietuvos dvasios sergėtojai, jų šio to paklausinėti tikrai būtų panorėjęs ir D. J. Basanavičius. Žodį tarė Anykščių socialinės rūpybos namų vadovė Jolita Gečienė, pasimeldėme už taiką bei tėvynę - ...kūrėjau ir Valdove, dieną ir naktį saugok šios žemės Tėvynę bei jos žmones, kad jie visuomet džiaugtusi taika ir gerove..." Prisiminėme brangiąją sostinę Vilnių ir dainą " Ko gi nusižvengei, bėrasai žirgeli..." sudainavom.

Ir vėl vėliavų spalvas lygino vėjas, jas šiek tiek panešė ir didieji miestelio išdykėliai - tegul atmins, tegul geresni taps, tegul tėvynei gyvens. Ir dangus mūsų jausmų sugautas blaivėsi - švystelėjo saulė, tyras melsvumas su baltais kamuolėliais atsivėrė. Kultūros namų salėje, kaip ir dera Svėdasams, kanklių melodija pasveikino Aušrinė Neniškytė. Ilgokoje kalboje prisiminiau dr. J. Basanavičiaus nuopelnus Tėvynei, " Aušros" laikus, Vasario 16 - ąją, jo bičiulystę su kun. K. Kazlausku - karštu lietuvių patriotu, " Tėvynės sargo" leidėju, knygnešiu. Apie Vaižganto radinius Taurakalnyje prieš pat 1910 m. Velykas, vietinių senkasių " ekspediciją". Laiškus patriarchui. "

... Vietos turiu, dieną paknisinėsime, vakarą pasikalbėsime. Mūms bus įvairumas kasdieniniame gyvenime, kurio dienos taip baisiai pas mus vienodos, kad ir nebežinome, kaip džiaugtis sulaukę svetimo žmogaus, o dar labjaus Tamstos, Garbus Lietuvi." kelionę mažuoju traukinuku iki Utenos, apie nedidelius bet greitus mūsų klebono arkliukus, apie dešimtį birželio pabaigos dienų Svėdasuose. Taurakalnio senkapio kasinėjimus, gydymą daugybės ligonių veik kasdien iš plačių apylinkių besusirenkančių prie klebonijos. Milžinų kapų miške ties Grikiapelių ir Butėnų kaimų riba aplankymą, viešnages Kraštuose pas Joną Urbonavičių, Sliepsiškyje - pas Antaną Braknę, vakarą Vadonyse, Šimonyse - pas kleboną Antaną Pauliuką, iš kur jau keliavo į geležinkelio stotį netoli Kupiškio.

Aukštaitiškas sutartines giedojo ansamblis " Abelėla" iš Anykščių - penkios tautiškai pasirėdžiusios, balsingos moterys - Danutė Karčemarskienė, Virginija Padūmienė, Regina Bugailiškienė, Diana Gudelienė bei Daiva Diržienė. Ir pasauliniu paveldu pripažintas lietuvių - aukštaičių daugiabalsis giedojimas svėdasiškiams labai patiko, daug kas net pritarti bandė, moksleivių padarytomis ir dovanotomis vėliavėlėmis mojavo, su mintimi - kokia nuostabi mūsų tauta. Dr. J. Basanavičiaus raštų ištraukas skaitė Svėdasų gimnazijos moksleiviai - Renata, Kristina, Tautvilė ir Simonas, taip gražiai užbaigęs: " Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybės, o kad tarp jau prašvistu ir Lietuvos dvasė".

Žodį tarė archeologas Gytis Grižas atvežęs iš Vilniaus, iš nacionalinio muziejaus 1910 m. Taurakalnyje iškastas relikvijas, kurios buvo eksponuojamos šventės išvakarėse Svėdasų valsčiaus viršaičio tarpukariu Antano Budreikos anūko, sėkmingo verslininko Igno Staškevičiaus dovanotoje stiklo spintoje. Daugiau nei keturiasdešimt radinių iš XV - XVII amžiaus - puodai, geležiniai kirviai, peilių geležtės, žalvariniai žiedai, antsmilkiniai, pakabučiai, batų pasagėlės - " varlytės". kario diržo žiedai, unikalios kaulinės peiliuko kriaunos, smulkios Rygos miesto monetos...

Veik tuo pat metu tarnybinių vilkšunių sugebėjimus demonstravo, daug įdomaus papasakojo Ignalinos pasienio užkardos kinologai, o Svėdasų bendruomenė vaišino gardžia gardžia koše bei kvapnia arbata. Mes gi su bičiuliu Gyčiu pas geradarius Kutkas kavinėje pasistiprinę į legendinį Taurakalnį nukeliavome. Apvaikščiojome pušaitėmis ir kadagiais apaugusi, smėliakasių veik nukastą kalną, pamąstėm ir čia palaidotųjų senovės lietuvių vėlėms žvakutę uždegėm.
........................................................................................................................................................................................

Vėl dienos paprastos ir rupios, ir atmintis šventos dienos, kurią taip gražiai visi drauge surengėme ir paminėjome. Didžiausia padėka artimiausiems žmonėms kurie labiausiai jaudinosi ir meldėsi, kad viskas pavyktų, " Abelėlas " giedotojoms, ypač jų vadovei, gerai bičiulei Danutei, tautos lobius iš Vilniaus atvežusiam bičiuliui Gyčiui Grižui, Anykščių A. Baranausko ir A. Žukausko - Vienuolio memorialiniam muziejui, Ignalinos užkardos pareigūnams - kinologams. Taip pat ne menkesnis dėkui ir saviesiems - taip narsiai sudėtingus tekstus skaičiusiems moksleiviams, kanklininkei Aušrinei, juodojo granito memorialinę lentą dr. Jonui Basanavičiui padariusiems Svetlanai ir Algimantui, Laurai Kutkaitei ir visiems iš kavinės "Pas Gedą" už gebėjimą dalytis bei nuoširdumą, karališkai Aukštaitijos vėliavai ilgą ilgą kotą padariusiam Algimantui Baronui, vėliavnešiams - didiesiems ir mažiesiems, daugybę trispalvių vėliavėlių pridariusiems ir išdalijusiems mokinukams bei jų mokytojams, Ignui Staškevičiui už Meno galerijai dovanotą stiklo spintą, Astutei ir Daliusei, senelių namų gyventojams ir vadovams, klebonui Vydui Juškėnui, bažnyčios giedotojams, aktyviems parapijos atstovams, bendruomenės aktyvistams už gardžią, sočią košę ir gaivinančią arbatą, Butėnų kaimo moterims už tautiškumo pavyzdį, ypatingai tiems, kuriems labai sunku buvo į šventę ateiti, visiems kurie susirinko vardan Tėvynės, visiems kurie buvo kartu ir pagelbėjo, kad sumanyta šventė puikiai pavyko.

Nepriklausomai Lietuvai ir pilietiškiems svėdasiškiams - Valio, Valio, Valio.

Raimondas Guobis

Autoriaus nuotr.

Laisvos Lietuvos dangaus fone švytėjo mūsų brangiosios vėliavos - istorinė trispalvė, Svėdasų ir Aukštaitijos.
Eilėraščius deklamavę senoliai Sofija ir Vaclovas, o saugiam viduryje - Jolita Gečienė.
Tvarkdariais pabūti panorę miestelio išdykėliai Rokas, Edvinas ir Arnas.
Šventiškai linksmi dr. Jono Basanavičiaus archajiškų raštų ištraukų skaitovai - Renata Medinytė (kairėje), Simonas Baronas, Tautvilė Mirklytė ir Kristina Žvirblytė.
Po Aukštaitijos vėliava stabtelėjo" Abelėlas" giedotojos - Diana, Danutė,Daiva, Regina ir Virginija, nuometu pasipuošusi prijaučiančioji Lendrina ir kankliuotoja Aušrinė.
Didžiai sudomino Taurakalnio iškasenos.
Archeologo Gyčio Grižo šio to klausė ypatingai senove besidomintis svėdasiškis Egidijus Matiukas.