Vos vos daugiau nei prieš šimtmetį visai netoli Svėdasų, šiek tiek už Užpalių, prie taip pat Alaušu vadinamo, tik daug daug didesnio ežero, Sudeikių miestelyje gimė vienas žymiausių lietuvių filosofų Juozas Girnius. Svarbiausia jo filosofinė studija vadinasi " Žmogus be Dievo". Jau daugiau nei pusės amžiaus laike tirpstančių minčių šviesoje, laukdami Prisikėlimo šventės - Šventųjų Velykų sugrįžkime prie rodos nepaneigiamai teisingų, nesenstančių, šių laikų žmogui kaip niekad svarbių mąsliojo aukštaičio įžvalgų.

Mokytis, mokytis, žinoti, suprasti būsimasis filosofas J. Girnius troško ir netingėjo nuo pat vaikystės. Jau iš Universiteto sugrįždavęs vasaros atostogų į tėviškę, prie ūkio darbų pagalbininkas buvo menkas ir nelabai reikalingas, tad išplaukdavo valtimi į Alaušą, bangos bei vėjelis plukdydavo, nešdavo laivę į evangelinę paslaptį, lyg Tiberiados melsvume, o besimokantis mąstytojas tarsi poeziją skaitydavo filosofiją...

Būties suvokime jautėsi lyg ir vienišius, susipažino su Martino Heideggeno, Karlo Jasperso, Stasio Šalkauskio raštais, o kuomet į "almą", taip vadinamą Universitetą 1932 m. atėjo Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka - Niliūnas pasijuto ne vienas žmogiškosios būties gilesnio suvokimo ieškojimuose esąs. Tautos ir tautinės ištikimybės suvokimo perkeistas dievop ir tik dievop savo mąstymo jėgas kreipė, dažnai pajusdamas tarsi tariamajame pasaulyje, optinėje iliuzijoje gyvenantis, amžinybės grūdo ieškojo. Dievą neigiančio Fridricho Ničės ir kitų mintys jį viliojo, perprasti jas turėjo, kad įrodytų širdimi jaučiamą Dievą esant. turėjo tai pajusti, kad ištartų: "Be amžinybės prasmė lieka neįmanoma, nors amžinybė yra pats būties sinonimas".

"Būti tikrąja prasme - tai amžinai būti. Laikinai būti - tik praeiti, o ne iš tiesų būti. Amžinybė yra pats būties vardas, ir būties ilgesys tuo pačiu yra amžinybės ilgesys"

"Amžinybė yra ne kas kita kaip pats Dievas". Štai kokia minčių darna ir jas išreiškiančių atrodytų paprastų žodžių skambesys.
Tai vis Aukštaitijos kalvų mąstytojo mintys. Suvokimas, kad amžinybėje mes dalyvaujame savo dvasine būtimi: tiesos ieškojimu, meilės entuziazmu, kūrybiniais žygiais ir visu skaidtriu žmogiškumu. Juk nemirtingumo tiesa patvirtinama amžinybės ilgesiu - amžinybės ilgesys slypi žmogaus sieloje, nes dvasine prigimtimi ji krypsta į nebaigiamybę.

Kaip gražiai pastebėjo, kad žmogus yra tik nendrė, trapiausias iš gamtos kūrinių, bet tai mąstanti nendrė dalyvaujanti dvasinėje tikrovėje, kurios įstatymas - amžinybė.

J. Girnius savo darbais suartina platoniškąją ir krikščioniškąją amžinybės sampratą, pastebi, kad mūsų laikais žmogaus didybę teregi kūrybiniuose žygiuose - kultūroje Prisimindamas Fredo Alano Wolfo teiginį, kad vienintelė žemės prasmė - žmogus, klausia: kokia gi žmogaus prasmė? Ir bando atsakyti. Gal kiekviena prasmė yra žmogaus prasmė, jei prasmės ilgesys dega žmogaus širdyje.

Pasak Platono, mirtingoji žmogaus prigimtis kiek įmanydama siekai būti amžina ir nemirtinga, bet mūsų amžiui prarandant amžinybės sąmonę ir pats gyvenimas iš prasmingos dovanos virsta beprasmybe - ateities nežadančia tragedija. Juk be santykio su mirtimi, gyvenimas lieka be gelmės, Prasminga rūpintis tuo kas tarsi gyvenimiškai ir neapsimoka, bet yra žmogiškai vertinga ir mirties akimirką nepraranda savo vertės.

J.Girnius klausia, atsako ir abejones išsklaido. Ar žmonija tobulėja? Nors visas laikas teka į amžinybę, bet istorija vyksta laike, o ne amžinybėje, o kiekvienas laikas ateina su naujomis problemomis, ir amžinasis atnaujinimo uždavinys iškyla vis iš naujo. Kiekviena nauja karta, kiekvienas žmogus turi iš naujo pradėti duotojo laiko atnaujinimą ir tame laike amžinybės yra tiek, kiek jame besąlygiškai veikiame ir besąlygiškai mylime. Tikras kūrėjas visada savo žodžiu nori pasiekti gyvus žmones - dabartį, o ne " amžinybę".

Filosofinis atsakas pasibaigia padrąsinančiai ir viltingai. Teiginiais, kad prasmė gali būti tik paties žmogaus sukurta, nes žemiškoji žmogaus prasmė yra ne kas kita, kaip kūryba, kuri savo šviesa perskrodžia mirties tamsą. Nėra jokios tobulybės kuri būtų baigtinė, todėl negalime sustoti. Žmogus yra dvasinė būtybė ir laike ne nyksta, o bręsta.