Štai jau beveik dveji metai prabėgo, kai sulaukusi 95 -ių mirė svėdasiškė, sodžiaus rašytoja ir poetė Karolina Sinkevičienė. Ją, gyvenusią Vilniaus gatvėje ir rašiusią eilėraščius bei prozos vaizdelius, kai kas pavadindavo Svėdasų Žemaite.

Rašyti pradėjo būdama bene šešiasdešimties, prirašė savo raštų kelis storus sąsiuvinius, kai ką atspausdino rajoninis laikraštis " Anykšta" , kūrinėlis " Puodynė" buvo išspausdintas knygoje " Anykščiai", ypatingo visuomenės susidomėjimo sulaukė kūriniai apie metus praleistus sovietiniame lageryje.

Tai gi pasakodama apie savo nuotykių kupiną gyvenimą, pradėdama nuo tėvų senelių ji prirašė kelis storus sąsiuvinius.

Pasakojimą pradeda prisimindama savo senelius, motinos tėvus Baltuškas gyvenusius Juodonių kaime, aprašo jų sūnų kelionę į Odesą dar caro laikais užsidirbti. Poetiškai aprašė savo tėvų vestuves, įdėdama daugybę etnografinių detalių, ypač įdomią jaunosios raudą: " Tėveliuk, tėveliuk, kam išvarai iš savo namelių, ar aš negera buvau tau duktė, ar neklausiau tavęs, ar buvau tinginė. Ar gal duonelės per mažai turi, aš eisiu pas svetimus užsidirbsiu, tik nevaryk manęs nuo savęs, tėveliuk brangiausias.

Kad gyva būtų motulė tikrai manęs pagailėtų, neišvarytų manęs tenai kur širdis netraukia. Tolimas kelelis, iš tenai neateisiu pas tave tėveli, neslaugysiu tavęs senatvėj, nepaduosiu vandens tau sergančiam. Kam mane išvarai. Nebuvo niekur tokių šviesių ir linksmų dienelių..." Toliau rašo apie gyvenimo džiaugsmus ir vargus, istorinius įvykius, įdomybes. Bet nuostabiausia buvo išgirsti gyvą kūrėjos žodį, jos nuoseklų, sodrų, žodingą pasakojimą.

Gyvenimo pradžia buvo Taraldžiuose - dideliame bene 60 sodybų kaime prie Šetekšnos upelės Salų parapijoje. Iki parapijos bažnytėlės buvo 7 kilometrai,.iki Adomynės - 5, iki Svėdasų - 10, o iki valsčiaus centro Kamajų - bene 12. Šetekšnoje vanduo net karščiausią vasarą būdavo labai šaltas, tai ir vaikai ir suaugusieji maudydavosi beveik kaimo viduriu tekančios mažesnės upelės Malaišos srovėje. Upėse gaudydavo žuvį meškeriodami ne tik vaikai bet ir suaugę vyrai - štai Juozui Žylai meškerikotis net sermėgos petį pratrynė.

Ant slieko pamauto ant kabliuko prisiviliodavo ir traukdavo ešerius, kuojas bei kitokias žuveles, o ant žuvelės jauko kartais sugaudavo ir lydekų. Kaimas ypatingas, mat jame buvo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą statytas vandens malūnas, turbiną sukė iš Dviragio ežero ištekančio upeliuko maitinamo prūdo vandenys. Buvo trejos girnos ir lentpjūvė. Buvusi ir krautuvėlė, kurioje buvo ne tik reikalingiausių smulkių prekių bet ir gėrimų, kurių dažnai nusipirkdavo ir molės laukiantys vyrai.

Karolina buvo jauniausia - penktasis vaikas Onos Baltuškaitės ir Jono Čepukonio šeimoje. Tėveliai vedėsi dar prieš Didijį karą, pirmoji gimė Bronė, po jos Emilija, Elena, brolis Vaclovas ir Karolina. Vėliau dar buvo gimusios dvi sesutės, tačiau abi dar visai mažos viena po kitos pasimirė, o krikštytos buvo tuo pačiu Janinos vardu. Šeima buvo labai tikinti, tėveliai keldavosi anksti ir dieną pradėdavo malda - rytmečio valandų " godzinkų" giedojimu.

O vakarais, dar prieš įžiebiant žiburį visus vaikus susodindavo ant lovos ir liepdavo dainuot. Dažniausiai dainuojamos buvo " Bijūnėli žalias", " Ne karveliai ten burkuoja", " Aušta aušrela, šviesi pažarėlė..."Gražiai skambėdavo abiejų tėvų balsai - tėvelis traukdavo tenoru, o mama pritardavo altu. Tėvelis pagiedodavo ir laidotuvėse.

Į mokyklą Punkiškio kaime nuėjo jau šiek tiek pasimokiusi. Mokytoja Stefa Nemickaitė patikrino žinias - naujokė pažino visas raides, nesunkiai paskaitė visus žodžius bei nesudėtingus sakinius, tad pasiūlė iš karto eiti į antrą skyrių, tačiau naujokė pabūgo ir mokslus pradėjo pirmąjame. Mokytis sekėsi ir mokyklėlę baigiant mokytojas Julius Kairys patarė lavintis toliau.

Bet seserys tekėjo, namuose buvo daug darbo ir tėveliai nebeleido. Dar lavinosi matyt pavasarininkų surengtuose kursuose - žemės ūkio, siuvimo, siuvinėjimo, virimo. Rūpėjo mokytis ir pramogauti, o namuose darbai - prižiūrėti gyvulius, melžti karves, pieną vežti į pieninę... Buvo nedidelio ūgio, smulkutė mergina, tad tuos darbus dirbti buvo nelengva.

Pas Kroliną atvyko piršliai, kurie buvo ir pirmi ir paskutiniai - su būsimu vyru, siūvėju iš Savičiūnų Stasiu Didžgalviu buvo pažįstami jau kelerius metus, tad 1940 metais atšokę vestuves apsigyveno Svėdasuose. Prasidėjus karui persikėlė į tuščius Paršiuko namus Gudonyse, 1943 metais gimė dukra Donata. Vyras siuvo, savos žemės neturėjo, bet laikė gyvulių nes gaudavo pievos, juos paganyti ir pasišienauti. Pokaryje pradėjo sovietai žmones persekioti, pirmą kartą Karoliną areštavo 1945 - iais, greit paleido, o antrą kartą suėmę jau pralaikė tris savaites Rokiškyje.

Trečias sykis 1947 metais buvo lemtingas - jau nebepaleido, kaltino antisovietine veikla, ryšiais su partizanais, mat moters brolis Vaclovas Čepukonis buvo partizanų vadas slapyvarde Tigras. Nuvarė į Kamajus, savaitę palaikė Rokiškyje, traukiniu nuvežė į Panevėžį, vėliau į Vilnių, į Lukiškio kalėjimą, o iš ten jau išvežė į Rusiją. Kalėjo Mordovijoje, Mololotovske. Jau lageryje sužinojo, kad ypatingoji komisija ją nuteisė pagal 58 straipsnį kalėti 10 metų. Po ilgų vargo metų į laisvę išėjo tik 1955 metų kovo mėnesį.

Sugrįžo į Svėdasus. Dukra buvo jau 11 metų, bet motiną pažino, juk iš lagerio siuntė ne tik laiškus bet ir nuotraukų. Sąntykiai su vyru buvo sudėtingi. Kaime pirkę trobą atsivežė ir pasistatė miestelyje Vilniaus gatvėje. Niekaip nesisekė gauti darbo, daugelyje vietų tiesiai pasakydavo: " Tamsta grįžai iš tokios vietos, dar pailsėk". Kuomet bandė įsidarbinti užkandinėje valytoja valsčiuje pasakė, kad kol yra geresnių žmonių liaudies priešų nepriima. Įsidarbino durpyne, o po kelių metų jau užkandinėje. Mirė vyras , po metų ištekėjo už geologo Petro Sinkevičiaus, ilgokai gyveno Vilniuje, kol apie 1975 metus vėl sugrįžo į Svėdasus.

Kuomet kalbėjomės, o tai buvo jau prieš dešimtmetį , ji tikino, kad žmogus pasiųstas į pasaulį vargui vargti . Laimė tai nesugaunamas paukštis, jos pilnai ir nepatirusi gal todėl, kad vaikystėje nebeleido kilti į šviesą, toliau mokytis. Labai tikinti Dievą, nors kartais Jam paprieštaraujanti. Kodėl gi sakoma, kad be Dievo valios ir plaukas žmogui nuo galvos nenukrenta, tad kodėl dažnai žmogų tokiu blogu charakteriu, pykčiu apdovanoja, o paskui paskui už blogas mintis ir poelgius teks atsakyti. Pasitenkinimą kėlė darbas darže, gėlyne, jaukios saulėtos, be įtampos praleistos dienos. Politika nesidomėjo, buvo toks metas, kad daugeliui piliečių pasibjaurėjimą kėlė politikų rietenos, ta jų sukurta klampynė.

Skaityti pamėgo dar vaikystėje, mat tėveliai prenumeruodavo kelis laikraščius - " Mūsų Rytojų", " Ūkininko patarėją", " Ūkininką", " Saleziečių žinias", " Pavasarį", " Žvaigždutę". Skaitydavo ir knygas, jau suaugusiai labiausiai patiko Juozo Paukštelio ir Ievos Simonaitytės kūryba. Vos ne šešių dešimčių sulaukusi pradėjo ir pati rašyti - eilėraščius, vaizdelius, apsakymus.

Rašydavo kai turėdavo laiko, bet geriausios mintys aplankydavo ryte, o paskui ir " pabėgdavo". Ypatingai kūryba atsiskleidė Lietuvai atgavus nepriklausomybę - galėjo rašyti be baimės ir viską kas buvo susikaupę.Sukūrė daug istorijų iš savo gyvenimo patyrimų, nelaisvės metų. Ji ryšėjo skarele kaip Žemaitė ir buvo tikra kaimo rašytoja.

Raimondas Guobis

Nuotr. iš albumo

Karolina Sinkevičienė ( dešinėje) besidarbuojanti Svėdasų užkandinėje apie 1960 metus.