Ji gyveno Ežero gatvėje, pačioje mažiausioje Svėdasų miestelio trobelėje. Tuomet kai ją, Juzę Leskauskienę prašnekinau buvo jau sena - devintą dešimtį gyvenimo metų perkopusi, pačioje XX amžiaus pradžioje - 1901 metais gimusi. Puiki pasakotoja. Jai vaizdingais žodžiais bylojanti rodosi prieš akis vėrėsi gražiausi praeinančio amžiaus paveikslai. Negaliu apie ją neparašyti.

Ji Jurgelionaitė, gimusi Narbučiuose ir augusi gausioje bene 10 vaikų šeimoje. Sulaukusi šešerių išėjo tarnauti pas svetimus. Kiek [pamena ar piemenei ar pusmergei mokėdavo apie 12 carinių rublių už metus. Svėdasų miestelyje piemenavo pas Baskutį - tą kuris turėjo vilnakaršę, po to Kišūnuose pas Pajedienę, kuri gyveno su keturiais vaikais, o vyras buvo paimtas kareiviu į Didįjį karą. Vėliau savajame kaime pas Ziberką, ganė bandą su kitais kaimo piemenėliais, o piemenų vyresniuju buvo tų pačių Narbučių Žemaitis. Piemenų būdavo keturios mergaitės ir du berniukai, Juzę kartu su Gudonių Paulina paskyrė kiaulių prižiūrėt.

Piemenukas Rapolas Gudonis buvo labai išdykęs - apstumdydavo mergaites, kartais ir drabužius suplėšydavo, o Juzės neliesdavo nes ji buvo nedidelio ūgio ir tarnaitė. Tarnavo dar ir pas Žilį ir Butėnuose pas Žvirblį. Tuomet jau reikėjo darbdaviui tarnaitę bent mėnesiui nuo darbų paleist ruoštis pirmąjai komunijai. Poterių ir katekizmo mokino pamaldžios miestelio moteriškės " davatkomis" vadinamos, jų miestelyje gyveno daug, bent po kelias trobelėse.

Jos verpdavo, dirbdavo kitokius darbus, kasdien lankydavo bažnyčią ir bažnyčios reikaluose buvo pirmiausios pagalbininkės.Juzės mokytoja buvo tokia Gryžaitė, gal ta pati, kuri buvo ir Juozo Tumo - Vaižganto krikšto motina. Mokė namuose ir zakristijoje. Bijodavo caro valdžios pareigūnų - dideles kudlotas kepures, tokias, kad kailio klostės ant akių krisdavo, nešiojančių policininkų - " stražnikų", kurie klausinėdavo kas moko poterių. Vaikai mokytojų perspėti atsakydavo, kad moko tėvai ir namuose - tai nebuvo draudžiama.

Buvęs toks neeilinis atsitikimas kai rusai pašto tarnautojai su merginomis besiirstydami Beragio ežere išvirto iš valties. dar ankstų pavasarį - balandžio mėnesį, šalta buvę. Miestelio pakraštyje kalkes degęs žydukas skęstančius pastebėjo pasišaukė pagalbą ir nelaimėliai nors sušalę ir išsigandę, ilgokai paplūduriavę prie prisisėmusios valtelės buvo išgelbėti. Vietinis poetas net eilėraštį apie tą nuotykį sudėjo.

Po kaimus vaikščiodavo egzotiški žydai, siūlydavo pirkti pipirų, muilo, skarelių, sodo baltiniams skalbti. Nebrangiai po kelias kapeikas imdami ar su moterimis ant grūdų ar kiaušinių mainikaudami. Plona skarelė būdavo bene poros kiaušinių verta, tad mama skarelių nupirkdavo ir dar visai nedidelėms savo dukrelėms.

Idiliškas vaizdelis: vaikai laksto kaimo gatve, o nuo kalniuko keliuku leidžiasi žemyn du žydai. Vienas vyresnis su lazdele, o kitas jaunesnis su tuščiu maišu ant peties - dar nieko nenusipirkę. Jie gi būdavo prisiperka ar vištų o paskui turguje parduoda.

Ramūs būdavo laikai, durų nerakindavo nes nei kas ką vogdavo nei imdavo. Nors pasitaikydavo ir baisių atsitikimų. Per kelias parapijas nuskambėjo kraupus įvykis - Mozūras papjovė savo žmoną. Per pačią rugiapjūtę - dieną kirto rugius, pykosi - atskirai nuėjo miegoti. Jis į klojimą, o ji į klėtį. Ryte kelia valgyti pusryčio, o iš klėties neatsiliepia. Įėjo vidun ir mato, kad guli negyva,. Burna skarele užkimšta į širdį įsmeigtas peilis. Pranešė valdžiai, atvažiavo urėdas ir stražnikai, nors vyras atsitikimu stebėjosi bet patardę jį suėmė.

Pririšė prie vežimo ienos ir išsivarė - kiek arklys bėga tiek ir jis. Žmonės baisėjosi, tiek viskas klaiku atrodė. Vyrą nuteisė aštuoneriems metams kalėjimo ir jau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis sugrįžo namo. Įėjo trobon, pasakė kaip buvo, prašė dovanot, bet senolis šeimininkas pasakęs: " Aš negaliu in tave žiūrėt. Eik, kad mano akys nematytų..." Nužudytoji buvo tų vaikų neturėjusių senelių auklėtinė įdukra.

Ypatingai į atmintį įsirėžė bene 1910 metais kilęs Narbučių kaimo gaisras. Dar su prietema tėvelis su dar pora kaimynų iškeliavo į turgų Kamajuose. Ten bebūnant žydai ir sako: " Ui, Jurgelioni, aik namo. Sudegė Narbučiai..." Grįžo jau su prietema, gaisrui išblėsus. O užsidegė po to kai Žemaitienė kepusi duoną iššlavę krosnį ir išnešusi į diendaržį neatsargiai papylė žarijas. Vėjelis įpūtė ugnį ir ji nuėjo šiaudiniais stogais ūždama. Su nedidele gaisrine mašina atvažiavo Svėdasų kunigas Strazdas. Gal tai buvęs rankinis vandens siurblys nes žmonės pylė į tą mašiną kibirais nešamą vandenį, o ji švirkštė per žarną. Dar gerai neįsidegusius trobesius ir apgesino.

Gaisrą nuslopinus liepė kunigas senai moterėlei Pakalnienei su nedideliu gabalėliu Agotos duonos eiti į pakalnę ir būti kol žarijos visai išblės. Ji pritrūko kantrybės į namus sugrįžo ir gaisras vėl įsiplieskė. Vėl kunigui teko su savo mašina sugrįžt ir vėl gesint. Sudegė tuomet bene 25 sodybos tik iš kaimo gatvės galų liko po kelis trobesius. Padegėliai glaudėsi pas kaimynus, gerų žmonių ir gal valdžios padedami sodybas atsistatė.

Toks tad buvęs spalvingais vaizdiniais paženklintas, neturtingos, nuo šešerių metų tarnaujančios mergaitės gyvenimas.

Raimondas Guobis

Nuotr. iš albumo

Senatvėje Juzė Jurgelionaitė - Leskauskienė glaudėsi pačioje mažiausioje, deja neišlikusioje, Svėdasų miestelio trobelėje Ežero gatvėje.

Senatvės šviesa ir būtinas kaip malda, kasdienis darbas...