Ne taip senai mūsų vyriausybė nusprendė visus kaimų namelius, vieškeliukus, sodybų kupetaites, naujas gyvenvietes ir senas "ulyčias" sužymėti gatvėmis ir numeriais. Darė ir padarė, uoliai, tvarkingai, net kartais primityviai ir juokingai.

Tam, kad pavadinti kokiu nors vardu gyvenvietę ar gatvę reikia išminties, juk vardas turėtų ne tik skambėti bet ir prasmę teikti. Tie, kas mums vietovardžius paliko tikrai buvo išmintingi. Įsiklausykime: Saldagiris, Starkakampis, Sintautai, Šlavėnai, Pagojė, Surdegis, Troškūnai, Svėdasai, galų gale Anykščiai. Gražu, skambu, prasminga. O kokius dabar mes gatvėms vardus davėme? Jei auga klevas - Klevų, jei netoli sodas, tai Sodų, galima dar Slyvų, Vyšnių, Kriaušių, o gal dar Bulvių?

Labai daug pasako apie tokių pavadinimo kūrėjus jų fantazijos vaisiai. sakyčiau visai su sveiku protu prasilenkia tai, kad kiekviename kaime būtinai yra to kaimo vardu pavadinta gatvė. Ar ne maišalynė? O nuo pat namų žymėjimo Lietuvoje pradžios, nuo XIX amžiaus pabaigoje žymima buvo labai paprastai ir logiškai, praktiškai. Tiesiog visos kaimo sodybos buvo sunumeruotos, į lentutę įrašoma savininko pavardė bei nurodomos ir kai kurios savininko pareigos ar prievolės.

Utenos kraštotyros muziejuje yra nemažai muziejininkų surinktų sodybas žymėjusių lentučių iš mūsų krašto. Štai Debeikių krašto gyventojo Šakarvio namo lentutė visai paprasta, tik su pavarde ir sodybos numeriu, o ant Rubikių apylinkių gyventojo Tylos lentutės dar nupieštas ir kirvis - savininkas į gaisro gesinimą ne tik privalo būtinai atvykti, bet ir atsinešti kirvį. Besivadovaujantys senu posakiu: "Niekur neik, sudegs ir be mūsų" galėjo sulaukti visuotino pasmerkimo ir net baudos.

Raimondas Guobis

Autoriaus nuotr.
Paprastas Mykolos Šakarvio trobos žymuo
Šios sodybos šeimininkas Jurgis Tyla privalėjo laikyti visuomet paruoštą ir tvarkingą gaisro gesinimo įrankį - kirvį
Vinco Juodvalkio prievolė į gaisrą skubintis su tvarkingu kabliu