Nuolatinė kryptis - Rytai...

Anykštėnas, buvęs geografijos mokytojas, žurnalistas Vidmantas Šmigelskas parašė pasakojimų apie  kelionę legendinėmis Transibiro ir BAM - o magistralėmis nuo Maskvos iki Vladivastoko traukiniais į tolimuosius rytus knygą "10 000 kilometrų per Rusiją", kurią tūkstantiniu tiražu išleido leidykla "Didakta".  Kaip ir dera naujosios, jau trečiosios šio autoriaus kelionių knygos sutiktuvės įvyko senutėlėje Anykščių geležinkelio stotyje.

Laukiamojoje salėje, kurioje dar šiek tiek galima pajusti tą laikmetį kai čia traukinuko laukė ir atvykėliai iš Tolimųjų Rytų, o iš sovietmečio pabaigos išlikusiame tvarkaraštyje sustingęs įrašas, kad iš šios stoties iki Vladivastko traukiniais yra 10 330 kilometrų, o tiesioginio bilieto kaina 51 rublis. Rimtų vyrų ir moterų prisirinko pilnutėlė laukiamoji

Pradėjo apie tai, kad  Rusija ne tokia jau baisi, kaip ją pas mums tikina didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos. Žinoma, ten V. Putino politika valdžia agresyvi ir priešiška vakarams, tačiau paprasti žmonės, nors ir šios propagandos paveikti dažniausiai draugiški ir paslaugūs atvykėliams iš vakarų.

Pasak Vidmanto sostinė yra neaprėpiamas, svetimas, margas, daugiatautis  "žmogynas", ten koncentruojasi didžiuliai turtai, pardavinėjami ir milijoną kainuojantys butai, o prie Kremliaus gali pamatyti tokių automobilių, prieš kuriuos mūsų mero limuzinas atrodytų labai varganai. Piteris savas savo dvasia, žmonės visai kitokie, pasijunti tarsi namie, Sibire vėl kitoks pasaulis - ten daug rusiškai rupaus paprastumo, rupumo ir kai kur net gaila, kaip kaip krašto dvasią ir veidą žaloja vis labiau plėtojamas komercinis turizmas. 

Kodėl į Rusiją. Gerai ten jaučiasi. Nepasakytu, kad pranašesniu, gal labiau savu, mat nėra kalbos ir kultūrinio barjero. Tuose Sibiro miestuose, kaimeliuose jaučiasi saugiai, gal net saugiau negu sutemų apgaubtuose Svėdasuose ar Anykščiuose.

Kaip gyvena žmonės tai pasakyti sunku. Labai skirtingai. Peizažai įvairus, kai kur akį rėžia rusiška betvarkė, iš sovietmečio užsilikę "stabai", kurie kai kur taikiai sugyvena su carų Rusijos asmenybių paminklais.Tikro, baisaus skurdo matyti neteko, žmonės gyvena, dirba, daug kas turi ūkį - laiko gyvulius, sodina daržoves. Didesniuose miestuose žmonės taip pat sukasi, juk yra įvairios pramonės, yra gamtos išteklių gavybos įmonių, mokomi šiaurės priedai.

Gausu kinų, kurie čia nuolat gyvena ir jų kasmet vis daugėja. Atrodytų daug kas pigu, tačiau ir pinigų ne fontanai. Busto šildymas nebrangus, tačiau sienos kiauros, o šildymo sezonas labai ilgas...

Turistą, kaip ir daugelyje pasaulio vietų tai šen tai ten apgauna - paprašo gerokai daugiau negu kainuotų. Štai ir Baikalo ežero link vežantis taksistas užsiprašo septyniskart brangiau negu kaštuotų maršrutiniu mikroautobusu. 

apie Rusiją sužinome iš atsitiktinai užkandinėje sutiktų baltakę gurkšnojančių ir iš miesto mero ir iš bendrakeleivių traukinyje, kurias Vidmantas vadina našlelėmis. Našlių Rusijoje ypatingai daug. Trijulei, kartu autoriumi keliavo Ričardas Skvarnavičius bei Gerardas Sriubas, nuolat į patogų kupe, ar plackarto narvelį ketvirtai vietai užimti nuolat parūpinama pagyvenusi moteris, kuri dalijasi savo istorija ir net noriai vaišina pietumis. Ričardas net juokavo, kad buvusia oligarcho žmona gal ir susižavėtų - tačiau tokios traukiniuose nesutiko. trijulė visur ir visada stengėsi pamatyti, pajusti, pažinti, paragauti. Nemažai gardžių kulinarinių scenų, kad ir gausūs pietūs mėgaujantis gardžiausiomis žuvimis - omuliais.

Tekstas vyriškai rupus, lakoniškas, šiek tiek padrikas, didesnių ekskursų į Rusijos istoriją, filosofavimų čia beveik nėra. Tačiau spragą užpildo geografinės žinios apie lankomas vietoves. Įdomios žinios apie giliausią pasaulio ežerą Baikalą, apie admirolą Aleksandrą Kolčiaką, apie Vladivostoką ar Chabarovską. Juk Vidmantas dar ne Poška, Šalčius, ar Pakštas, taip lengvai anų laikų kelionių nuotykių nepralenksi.

  Atsiskleidžia skirtingos patirtys, keliaujant autobusu, po to traukiniais, laivais ir sugrįžtant namo per septynias laiko juostas devynias valandas orlaiviui skrodžiant Rusijos platybes. Sugrįžus, atsipūtus vėl knieti kažkur pajudėti, tad Vidmantas saldžiai planuoja gal jau kitąmet pajudėti į buvusias sovietines Vidurio Azijos respublikas.

Raimondas Guobis

Autoriaus nuotr.

Vidmantas Šmigelskas beveik aklai beda pirštu į naujosios Rusijos žemėlapį ir pataiko į pilką zoną už jos ribų - ruošiasi keliauti ten, į buvusias sovietines Azijos respublikas.

Melsva knygos viršelio spalva labai tinka rusiškam pasauliui