Paskutiniąją šių metų pavasario dieną, gegužės 31 - ąją vyriausiai Svėdasų miestelio gyventojai Faustai Merkytei - Palskienei sukako nei daug nei mažai o visas šimtas metų. Ji mūsų laisvos demokratinės Tėvynės bendraamžė, atėjusi iš tų pačių 1918 - ųjų ir didingojo savojo ir tėvynės jubiliejaus sulaukusi..

Ilgaamžės Faustos gimtis, kaip ir Tėvynės nepriklausomybė buvo susijusi su Didžiuoju karu. Svėdasų dvare, tame pačiame - su riterišku bokštu, itališko stiliaus, grafams Marikoniams priklaususiame apsistojo kraštą administravusių okupantų vokiečių kareiviai. Jauni, nerūpestingi, gerai pavalgyti pamiegoti ir pasilinksminti mėgę vyrukai. Juk buvo iš gerokai laisvesnių, ne taip katalikiškų moralės normų bei archaiškų papročių sukaustytų kraštų.

Jauni, nerūpestingi vyrai mėgo ir lietuvaites merginas pakalbinti, kartais įsiliepsnodavo ir tikriausia jaunatviška meilė. To kario vardas rodosi buvęs Zigfrydas, jo dukra neprisimindavo, gal niekada ir nemačiusi buvo. Tačiau vardą jai vokiškos legendos vertą davė Faustą.

Mažoji mergaitė augo su seneliais, mat smagioji motinėlė vos jai ūgtelėjus išvyko į Kauną, o ten ligoninėje besidarbuodama vėl įsimylėjo - įsižiūrėjo kažkokį anglą, kuris jai pasiūlė keliauti kartu į tolimą salą ir kartu gyventi. Ten ilgiems dešimtmečiams ir išvyko. Tik pačioje senatvėje vėl sugrįžo į tėvynę ir iki kol amžinybės ranka užmerkė akis glaudėsi pas vienintelę dukrą Faustą. Taip graži, pamokanti abiejų moterų santaika ir meilė.

Mergaitės gyvenimas. Mokykla, puikiosios kaimynijos, miestelio draugės, katalikiškos organizacijos, spalvingos bažnyčios šventės, svaigios procesijos, kuriose nuo pat mažens drąsiai žengdavo - baltute suknele pasipuošusi bėrė po Viešpatį garbinančių ir aplink šventovę žengiančių kojomis gražiausius žemės žiedus. Praktiška, daugybę dalykų suprato, gebėjo, pasimokė siuvėja ir tobulai šį amatą išmanė, puikiausius drabužius siuvo. Nors miestelyje buvo nemenkas pulkas siuvėjų, daugelis pas ją siūdinosi.

Didis kultūros darbininkas, Svėdasų krašto gaivintojas, vargonininkas Petras Vinkšnelis guviąją mergaitę pastebėjo, jos balso skambesį pajuto, tad nekantriai laukė, kuomet galės ją į parapijos chorą įtraukti. Priimdavo į giesmininkų būrį tik dvylikos metų sulaukusius, tad tos sukakties nekantriai laukė mergaitė. Žavėjosi ji ir kanklių muzika, norėjo ir tą būrelį patekti, tačiau kuo groti neturėjo, o jos brangios buvo. Maestro panoro, kad Fausta dalyvautų, tai mergaitei visai neįprastai leido kankliuojančioms draugėms pritari mandalina...

Greitai tie metai meteliai bėgo, dar nei aštuoniolikos nesulaukusi buvo žavi ir daug kam patinkanti mergina. Prisimindavo, kad nei labai mylėjo nei labai norėjo žengti į moterystę, tačiau ištekėjo labai jauna. Tas smagus ir atkaklus, nors ir dešimčia metų vyresnis Palskys tiek prisvilo, dėl jos buvo galvą pametęs, kad net karštligiškai pagrasino, jei ji už jo neteka, tai pasikarsiąs.

Kam mergaitei tokia našta ant širdies - jei kartais pasikartų, tad ėmė ir sutiko. Vaikų jie sugyveno net penkis. Tuoj po karo susipynusį sudėtinguose karo ir pokario reikaluose vyrą areštavo, nuteisė ir jis palikęs vargą vargti didelę šeimyną buvo išgabentas katorgos darbams į tolimuosius Rytus. Beveik dešimt metų jo nebuvo namuose.

Didelė šeima tuos metus glaudėsi didžiuliame parapijos name, senojoje špitolėje - jos vietoje dabar stūkso kultūros rūmai. Didžiai šeimai gyventi ten buvo smagu, nes pats miestelio centras, įdomūs kaimynai, gausybe vaikų toje pačioje pastogėje bei aplinkui. O dar gaiviųjų ežerų malonumai. Faustos dukterys su didžia meile, didžiu ilgesiu ir jaukia atminties elegija prisimena tuos metus.

Tokia jau moterų dalia, dažnai jaunos ne tik išteka, tačiau jaunos pasilieka ir našlėmis. Taip ir Fausta našle liko vos persiritusi per penkias dešimtis. Linksma, žavinga buvusi moteris, tad vyrų dėmesio netrūko. Kaip šeimoje gyveno su neblogu žmogumi - Budreika, kol galiausiai ir tas pasimirė... Pasiliko naujuose jaukiuose namuose ant šviesaus kalnelio Ežero gatvėje viena. Tačiau niekuomet vienatvės neišgyveno. Kaip ir visais laikais didžioji paguoda, džiaugsmo ir liūdesio palydovė buvo daina.

Giedojusi bažnyčioje, tačiau ypatingai pasižymėjo tuoj po antrojo karo kultūros namuose įkurtame Svėdasų etnografiniame ansamblyje. Daug buvo ten dainingų ir balsingų moterų, tačiau manau, kad gal nei viena niekada Faustos nepranoko. Ji visuomet geroje nuotaikoje, smagume, balsas skambus ir melodijos vingiais visuomet teisingai visus dainininkus vedantis.

Didžioji buities, kasdienių rūpesčių, vargų skaidrintoja buvusi daina lydėjo iki gilios senatvės. Labiausiai tiko "Oj tu eglala..." Dar ir devyniasdešimties sulaukusi tebedainavo, ne tik dainavo, bet ir puikiausią, juokingiausią istoriją tarmiškai papasakodavo, jos klausytis, ją matyti tautiškai pasirėdžiusią scenoje visiems būdavo smagiausios valandėlės. Nedidukė, vikri, visuomet smagi - visiems tiko ir patiko.

Į dešimtą dešimtį įkopus gyvenimas pasidarė ne toks jau lengvas. Jau keleri metai miestelyje jos nematyti, tauria amžių ugnele ji tiesiog smilksta namuose, Svėdasuose gyvenančių dukrų globoje. Prabėgę metai, dešimtmečiai, visuomeniniai reikalai, dainos ir kitas gėris supančiam pasauliui dar iš mokyklinių laikų - kuomet su mokytoju Jonu Butkumi rengė tautiškus vakarus, juose dainavo, vaidino iškyla, atmintyje. Visi su kuriais teko ilgame gyvenime susitikti, bičiuliautis atgyja maldose, sapnuose, kurie kartais būna šviesus, kaip į rojų įžengus, o kartais ir baisūs - neramiu pažadinimu net vidury nakties iš miego pasaulio prikelia...

Svėdasų senolė - didis mūsų krašto, bendruomenės turtas, pasididžiavimas. Kiekvienas turėtų žinoti apie ją, net mokinukai. Pasak švelniu ir kantriu rūpesčiu gaubiančių dukrų artimieji aplanko dažnai, nors senoji kartais nebelabai juos ir pažįsta - prigesusi akių šviesa. Juk iš penkių vaikų dabar yra penki anūkai, didelis pulkelis proanūkių ir jau pora proproanūkių, kurių viena, senolės garbei Faustos vardu pakrikštyta.

Raimondas Guobis

Autoriaus nuotr.
Dainuojanti Šimtmečio šimtametė - svėdasiškė Fausta Palskienė 1 - 2
Nepailstanti Svėdasų etnografinio ansamblio dainorėlė Fausta Palskienė draugėje su Irena Guobiene
Nuotr. iš albumo
Saulėtos vaikystės akimirka: Fausta Merkytė (kairėje) su bičiule Ona Neniškyte žengia šventinėje procesijoje