Paskutiniojo šių metų žiemos sekmadienio pavakarys " Ūlyčios "vienkiemyje sustingusi Kristalų plenero akimirka. Iš kairės: Romanas Averincevas, Tomas Jurkėnas, Arūnas Vilkončius ir Mantas Maziliauskas.

Tikrų tikriausias pasaulio pakraštys ar centras, kadaise ežerais legendiniais bangavusių žemės akių vietoje iš visų pusių telkšančios miglotos balos, klaidžios aukštų sudžiuvusių žolynų tyrumos, ir kalvoje tarp senmedžių giraitės, kurioje dar ryškus alėjos takas, tarsi senovės lietuvių pilaitė stūkso vienkiemis. Čia jau keturioliktą kartą žiemai į pavasarį pervirstant grupė bičiulių - dailininkų susirenka į kelių dienų "Kristalų plenerą".

Kaip pasakojo šio reiškinio sumanytojas ir dvasinis vadovas, šios protėvių Leknickų sodybos, šeimininkas, architektas, dailininkas, senovės baltų istorijos tyrinėtojas ir šiaip įdomus žmogus Mantas Maziliauskas, mintis čia rinktis, bendrauti ir kurti vidines būsenas atspindinčius menus, tarsi nusileido iš padangių. Pirmiausia buvo žodis ir noras besibaigiant žiemai keliauti į atokią, apleistą sodybą, kai kuriais metais net brendant per metrines pusnis, patirti šiokius tokius sunkumus ir nepatogumus, tapyti kartais net sugrubusiomis nuo šalčio rankomis ir ieškoti šio stebuklingo pasaulio tikrųjų kristalų.

Šiemet nors po kelias dienas, ar visą laiką pabuvo beveik dešimt kūrėjų, iš Vilniaus buvo atvykę menotyrininkai. Neieško šitie žmonės jokių fondų paramos, remiasi sava savanoryste, savais ištekliais, šūkiu: " Mūsų mecenatas - laisva valia". Štai šiemet ypatingai pagelbėjo bičiulis Mindaugas Pauliukas iš Jurbarko, kuris atsigabeno dar iš "smetonlaikio" užsilikusį katilą ir privirė kelioms dienoms tiršto viralo, "šiurpe " vadinamo. Gardumėlio iš bulvių, kruopų, kitokių smulkmenų ir Sūduvoj nudobto šerno mėsingų kauliukų. Paveikslų pripiešė daugybę, ypač pasidarbavo Romanas, ne tik plačias kelnes bet ir veidą įvairiaspalviais dažų taškučiais, kaip kristalais nusitaškęs.

Ekspresionizmas ir abstrakcija tikriausia, kritikų vertinamas menas ir ne bet kam jį suprast, paveikslų daug juos dar drėgnus vyras vežiminės pastogėje ant šiaudų, kaip brangius trofėjus guldo. Vėliau matyt dar pasidarbuos juos dailindamas, gludindamas, bet dabar svarbiausia sugauti nuotaiką, mintį vasario prieblandose plevenančią. Greitas ir Tomas Jurkėnas, taip pat per gerą pusvalandį net trijų būsimų šedevrų apmatus akrilu nulieja, o gal visiškai išbaigia - storai spalvomis nutaško. Mantas didžiulę mėlynai nuteptą drobę į lauką išneša, ant prieklėčio stato - čia pasirodo Mergelė Marija pavaizduota.

Nežinodamas vargu ar ką nors panašaus įžvelgsi, bet kai sužinai kas ten pavaizduota, bandai daugiausia horizontaliais potėpiais sukurtame mėlyje dievišką pradą įžvelgti. Ir kodėl gi ne, juk taip einama prie modernaus meno pažinimo. Juk čia tas pats ekspresionaizmas, ta pati abstrakcija, bei minimalizmas ir tautinį paveldą atspindintis santūrus asketizmas.
Prisėdus troboje Mantas prabyla apie kadaise čia pulsavusį gyvenimą, prosenelį Matą, dėdę Juozapą - mokytoją, kuris buvęs keistokas, gamtos ritmus, pasaulio tylą ir prieblandas pamėgęs, savo potyrius jaunimui dalijęs.

Tą nuošalią ramybę ir kartu civilizacijos artumą - tolumose aidinčius Anykščių bažnyčios varpus, kažkur " kasagorų" tarpekliuose stuksenančio siauruko aidą. Apie architektūrą per kurią žmogus geriausiai pažįsta pasaulio sąrangą, suvokia tvarką, estetiką, tai kas gražu ir kas niekalas baisiausias atskirti išmoksta. Ir apie senovės Lietuvą, piliakalnių stebuklą, daugybėje atrodytų vien materialių dalykų užšifruotą išmintį, mūsų gebėjimą kelis šimtus metų atsilaikyti prieš žiaurius ir galingus kaimynus ir savo vertybes apginti, išsaugoti ir net į šiuos neramius laikus atnešti.

Raimondas Guobis