Nors dar tik metams kopiant į vasario perskyrą, tuoj po to kai klimato atšilimą ir šiokį tokį sumišimą patvirtinantis šiltas lietus per tris dienas nuplovė visą "šalčio pramonę" ir žemė svėdasinė šlapia ir pilka pasidarė, tarsi rudenį, nors jau Užgavėnių mirgėjimais saulė džiugina. Kaip tik tuo metu pasitaikė proga bičiuliškai pakalbinti šių dienų Svėdasų krašto istoriką, kultūros darbininką Raimondą GUOBĮ...

Savo sugrįžimą į gimtąjį kraštą esi pavadinęs Jobo likimą patyrusio žmogaus atgimimu, nauju, dar vienu žingsniu į gyvenimą, misija - vykdyti tautinę patriotinę bei kultūrinę akciją, gal net burti naują sąjūdį. Tad kaip sekėsi, kas pavyko ar nepavyko.

Taip, prieš kelis metus mano gyvenimas, mano dvasinis bei materialus pasaulis buvo sudaužytas, tiesiog sunaikintas pragaištingų išorinių ir vidinių jėgų. maniau, kad jau spindi "omega". Stebuklas, kad vėl prisikėliau, vėl sugrįžau. Pavyko, ir pavyko beveik viskas ką buvau sumanęs. Per porą praėjusiųjų žiemų pavyko užrašyti daugiau negu šimto svėdasiškių istorijas, atsiminimus apie gimtąjį kampelį. Tai atvėrė daug netikėtų potyrių, faktų ir išgrynino istorines temas, kurias verta patyrinėti giliau ir straipsniais ar knyga pateikti plačiajai visuomenei. Pernai įsisukusi mirtis daugybę mano mokovų išsivedė į amžinybę, ir jų jau nieko nepaklausiu.

Kokie žmonės buvo didžiausi atradimai? Gal net nustebino.

Gal būtų ir neteisinga kai ką išskirti. Visi svarbūs ir brangūs. Kiekvienas šio to pamokė, šį tą papasakojo. Žinoma nepralenkiamas buvo Bronius Neniškis ir ne veltui jį pavadinau Svėdasų patriarchu. Daug valandų praleista ilgais rudens, žiemos vakarais besišnekant jo troboje. Tokie pokalbiai daug pagelbėjo man, gal net lėmė, kad ir pats tapau neblogu pasakotoju.

Ar dažnai būna proga pasakoti, kalbėti, skleisti savo žinią.

Per metus visuomet būna keletas progų kreiptis į gana didelį skaičių susirinkusiųjų. Iš tiesų nuostabu būdavo kalbėti bažnyčioje, kuomet keli šimtai žmonių tiesiog nuščiūva, kuomet pajuntu ryšį, pajuntu, kad žmonės didžiai susidomėję, kad klauso ir laukia ką dar pasakysiu, laukia dar vieno istorinio inkliuzo, dar vienos į mūsų laikmetį nukreiptos įžvalgos. Toks buvo pranešimas Svėdasų bažnyčios jubiliejaus proga 2014 m. rudenį, nuostabu buvo ir minint legendinio vargonininko Petro Vinkšnelio 140 metų sukaktį. Bet didžioji istorinės žinios perpintos su šių dienų aktualijomis sklaidos didžioji arena yra laikraštis " Anykšta", žurnalas " Aukštaitiškas Formatas", dar didelis "šis tas" kitose popierinėse bei internetinėse erdvėse.
Įdomu, kad šiemet pavyko išspausdinti dagiau nei 80 straipsnių ant popieriaus, o kas išskriejo į elektronines erdves aš net suskaičiuoti nevalioju.

Esi daug kam patinkančios, o kai ką net ir papiktinančios, bet laukiamos "Svėdasų kronikos" autorius.  Kaip kilo mintis žinias pateikti būtent taip - trumpais, šmaikščiais, kartais daugiaprasmiškais straipsniukais.

Net nežinau... Bet iš tiesų tokiu stiliumi rašyti yra ir daug paprasčiau ir smagiau. Praeitų metų pabaigoje buvau maloniai nustebintas patyręs, kad savo rašymo maniera esu labai artimas tarpukario šmaikštuoliui, nuo Tauragnų kilusiam rašytojui Pulgiui Andriušiui. Toks pats nusistebėjimas, kai pamačiau, kad mano eiliavimai yra tikriausi amerikiečių poeto Volto Vitmeno eilėraščių giminaičiai. "Ak, kas dar tebetiki stebuklais? O aš visur tik juos regiu..." Parašiau pirmąją kronikos " seriją pernai, tuoj po Kalėdų švenčių - buvo laiko ir aplankė įkvėpimo aistra. Ji, ta kronika dar ir laikraštyje pasirodė - geras produktas buvo. Bet ir netikėtas - net keli žmonės reagavo, mat žodelių ten buvo smagių ir ne visiems linksmumo ir smagumo padovanojusių. Galiu pasakyti, kad dažnai tos žinelės būna evangeliškai mįslingos, su užslėpta mintimi, su galimybe suprasti vienaip ar kitaip, su galimybe pamąstyti...

Žinau, kad didžiąją dalį produktyviojo laiko praleidi vesdamas ekskursijas Anykščių siaurojo geležinkelio lankytojams. Kuo dar esi gyvas, kaip knygos, kaip " Spingsulės" knygynėlis?

Siaurukas yra didysis smagumėlis, susitikimo su pasauliu vieta. "Spingsulė" pernai išsijudino iš mirties taško. Pavyko išleisti net du leidinius - Vlado Baleišio meilės miniatiūrų knygą " Chrizantemos" ( pirmasis leidimas 1929 m.) bei senų fotografijų albumą "Ir tada buvo Žalgiris", skirtą Anykščių krašto pokario partizanams. Beje 2015 - uosius mūsų rajone buvome paskelbę Laisvės kovų metais. Žalgirio vardas buvo tarsi kodinis viso ciklo renginių simbolis. Juk taip vadinama ir mano vedama su pokario kovomis supažindinanti edukacinė programa Arklio muziejuje, taip pavadinome ir centrinę viso ciklo šventę Butėnuose, kur buvo atidengtas Šv. arkangelo Mykolo stogastulpis legendiniam vadui Žalgiriui ir Butėnų kaimo partizanams, vyko istorinė konferencija. Vasario 16 - ąją įprasminome gimnazistų žygiu iš Anykščių į Storių kalnus, dar buvo žygiai su jaunimu Svėdasų mokytojams - partizanams ir Troškūnų šauliams atminti. Vis po 10 tūkstančių ir daugiau žingsnių pagarbios atminties.

Vis dažniau savo idėjas bandai įgyvendinti Butėnuose,

Į gimtąjį kaimą, kurį buvau primiršęs, dažniau sugrįžti ėmiau prieš kelerius metus. Nuostabiausia vieta. Šiemet surengėme "Butėnų dieną", kurioje prisiminėme Pirmąjį pasaulinį karą, rusų kazokų kardais užkapotą Augustiną Žvirblį - sumaniausią sodietį, Juozo Tumo - Vaižganto krikštatėvį, Butėnuose sustojo ir mūsų prof. Kazimiero Pakšto "Dausuvos" ekspedicija, čia vyko konferencija "Lydys". Atgaivinome maldų kapinėse Visų Šventųjų dieną tradiciją, didžio triumfo dvasia surengėme kalėdinę šventę. Džiugu, kad metus teveikiantį tinklapį www.butenai.lt,  administruojamą Giedrės, pavyko gerokai prikimšti žinių apie Butėnus - kaimo praeitį ir dabartį. Smagu ten pasižvalgyti, kažin ar nors vienas panašaus didumo kaimas Lietuvoje turi tokį internetinį puslapį?

Bet vis vien pagrindinis kultūrinis centras pasilieka Svėdasai?

Taip, žinoma, čia istorinis miestelis, čia yra labai gera bazė - biblioteka su meno galerija, puikios bendradarbės Dalia ir Asta. Tikri tautos namai. Pernai ten buvo daug gėrio. Knygnešio dienos proga prisiminėme pirmąją Svėdasuose parašytą lietuvišką knygą - jo malonybės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebono, kanauninko Mykolo Smolskio "Uvogos apie iszganymą duszios", išspausdintą 1823 m. Vilniuje. " Kapitalizmas Butėnų palaukėje" - respublikinė konferencija skirta Svėdasų krašto bei Rokiškio apskrities stambiajam verslui. Čia nuskambėjo tarpukario grynuolio Stepono Šukio ištara: "Jei dirbt, tai uždirbt milijoną... Ir jį teisingai padalyt." , V. Baleišio " Chrizantemų" sutiktuvės, palydėtos šiltų kūrėjo dukros Lidijos Stankūnienės žodžių ir jos vyro Sigito dainuojamosios poezijos koncerto. "Svėdasų - puodžių rojaus" atmintis - Adomo Neniškio XIX - XX a. nužiestų puodų paroda, grakščiųjų molinukų skrydis stiklo spintos stebukle, rašytojos Bronės Buivydaitės 120 - ojo gimtadienio jubiliejinis renginys ir jau šiemet paminėtas Stepas Zobarskas, priartinęs mus prie pasaulio kultūros sostinės Niujorko.

Kuri šventė pačiam brangiausia, svarbiausia?

Matyt vasario - 16 - oji. Jau tradicija. Šiemet pavyko surasti šventei nuostabią istorinę temą: "Dr. Jonas Basanavičius ir Svėdasai", pavyko surasti bendraminčių, rėmėjų pagelbėjusių tautos patriarchą pagerbti memorialine lenta. Lietuvos nacionalinis muziejus atveš relikvijas iškastas 1910 m.Taurakalnyje prie Svėdasų, pasauliniu paveldu pripažintas aukštaitiškas sutartines giedos anykštėnės - ansamblis " Abelėla", vietinės gimnazistės skaitys J.Basanavičiaus raštų ištraukas, o vitališki paaugliai, didieji miestelio išdykėliai tądien taps tvarkdariais. Sakytum šioks toks stebuklas...

Džiugu, kad kasmet nepriklausomybės minėjime dalyvauja vis daugiau svėdasiškių ir svečių, kad vis daugiau žmonių domisi ir bando suvokti istoriją, pagarbiai žvelgti tautos pasišventėlius, jų pavyzdžiu sekti, suprasti kokia vertybė yra laisvė, ir tapti gerais savo valstybės piliečiais. Svėdasiškiai šiuose reikaluose visada buvo šviesiausi ir supratingiausi. Jei būsime laisvi dvasioje, jei suprasime kas esame, branginsime savo tikėjimą, kultūrą, tautiškumą mums nieko netrūks, būsime ir laimingi ir nenugalimi. Tik žinoma sunkiausia su savaisiais juoduliais susitvarkyti - taip dar Vincas Kudirka sakė. Laisvė trapi, todėl branginkime ją ir vienas kitą. Tautos jėga vienybėje.

VIDEO

nuotr.
Lietuvos Nepriklausomybės - vasario 16 - ios šventei Svėdasuose besiruošiantis istorikas, tikras svėdasiškis Raimondas Guobis įsigijo Aukštaitijos vėliavą.