Ketvirtadienį, rugsėjo 8 - ąją, istoriniame Nepriklausomybės sodelyje, prie paminklo Juozui Tumui - Vaižgantui, po Vytauto Didžiojo ąžuolu - Svėdasuose, prisimintas prieš 147 metus, tą dieną Malaišiuose gimęs didysis svėdasiškis bei šlovinga mūsų tautos istorija, paminėta primiršta, bet šiandien stiprinant lietuviškąją tapatybę labai reikalinga Tautos diena.

Kaip ir tikėjausi, susirinko mūsų nedaug, vos aštuoni - tarsi atsiliepdami į šios dienos žymenį - aštuonetą. Pradėjau paties Vaižganto žodžiais, skaitymu iš vaizdelio " Kunigėlio gimtuvės ". Žodžiais tikraisiais: " aš esu gimęs Malaišiuose, Svėdasų parapijoje ir valsčiuje, Utenos apskrityje, Kauno gubernijoje, 1869 metų rugsėjo mėnesio 8 dieną senojo kalendoriaus, Dievo Motinos gimimo dieną, per pat sumą, destis vidurdienyje, kada visi žmonės buvo išvažiavę į bažnyčion, net ir vaikai buvo tyčia išsiųsti..."

Taip mielą mums kūrinį " Svėdasiškiai " ėmė skaityti bibliotekininkė Asta, iš jos perėmė Valentinas ir visai raiškiai, su intonacijomis perskaitė gal du puslapius puikiausių minčių.

Po to mūsų tema kryptelėjo į tautos istoriją - esame Nepriklausomybės sodelyje, prie dar iš tarpukario išlikusio puikiausio Vaižganto paminklo, kuris pasak anų laikų korespondento " galėtų ir sostinę Kauną papuošti...". Po Vytauto Didžiojo ąžuolu, sodintu jubiliejiniais 1930 - iais metais, kuomet minėtos 500 - ios taip ir neįvykusio karūnavimo bei didžio valdovo mirties metinės. Pastebėjau, kad Vaižgantas 1920 m. sugrįžęs į Kauną kunigavo ne kur kitur, o Vytauto Didžiojo bažnyčioje, kur išgarsėjo kaip puikiausias pamokslininkas ir visuomenininkas.

Vaižgantas prisimintas ir kaip pilietis, tautos bėdų viešintojas bei savųjų mokytojas, patarėjas. Emigracijos, taip skausmingu skauduliu ir šiais laikais kamuojančios, tema buvusi aktuali ir prieš šimtmetį. Vaižgantas, po kelionės į JAV lėšų lietuviškai švietimo " Saulės " draugijai rinkti, 1912 m. parašęs knygą " Visur gerai, kur mūsų nėra ", gailėjo tų tūkstančių tautiečių, kurie ieškodami geresnio gyvenimo į svečius kraštus keliavo, vargo, savo svajones išpildė ar ne bet laimę gyventi tėvynėje, dvasinį tapatumą prarado ir tautai mirė.

Matė jų neveiklumą, jų vargus ir Lietuvoje ir tolimojoje Amerikoje, rūsčiu ir švelniu žodžiu ragino mokytis, lavintis, ieškoti geresnio uždarbio tėvynėje - per sumanumą. amatų mokėjimą ir drąsą pradėti, imtis kažko naujo, neįprasto. Drąsą, kuria apsišarvavę ir mes atėjome į Tautos šventę tikėdamiesi, kad ši diena nuo šiol Svėdasuose bus minima kasmet, kad vis daugiau piliečių nugalėję snaudulį, abejingumą, pajutę savo vertę ir pasididžiavimą lietuviškumu ateis į Tautos susirinkimą. Karališku rausvumu švietė Aukštaitijos vėliava, o Jono atvežtas senas Vytauto Didžiojo paveikslas mūsų iškilmei suteikė dar daugiau sakralumo.

Raimondas Guobis

Nuotraukoje
Tautos dieną - rugsėjo - 8 - ąją Svėdasuose paminėję. Iš kairės: Algis Baronas, Jonas Neniškis, Dalia Paulavičienė, Asta Medinienė, Raimondas Guobis, Aldona Saliamonienė ir Valentinas Fiodorovas.
Nepriklausomybės sodelyje, prie Vaižganto paminklo, po Vytauto Didžiojo ąžuolu.
Valentinas Fiodorovas išraiškingai skaito Vaižganto raštus...