Kovo 11 - ios išvakarėse Svėdasų kultūros namų salėje demonstruotas filmas "Vaižganto kodeksas". Gausiai susirinkę svėdasiškiai ir tolimesni kantriai žiūrėjo dideliame ekrane rodytą daugiau negu valandos trukmės vaidybinės dokumentikos filmą apie žymiausią svėdasiškį, kan. Juozą Tumą - Vaižgantą, o po to bendravo su viešėjusiais kino kūrėjais.

Nuostabu, kad šis filmas buvo atvežtas į Svėdasus, kaip nuostabu, kad jis rodomas jubiliejinių Vaižganto metų didžios šventės - kovo 11 - ios išvakarėse. Pats Vaižgantas tuo filmu taip pat pasidžiaugtų, gal net labai palankiai įvertintų, nes jis visuomet bandydavo geru žodžiu kūrėjus stumtelėti kūrybinių viršukalnių link. Tačiau dabar laikai kitokie, daugybei tautiečių, ypač svėdasiškių yra susiformavęs vienoks ar kitoks Vaižganto paveikslas, tikėtasi kažko labai ypatingo...

Kai kas iš šventės dalyvių  filmą jau buvo matę per televizorių, jis buvo rodytas visuomeniniu LRT kanalu. Man šį kartą filmas pasirodė net šiek tiek geresnis, arba tiksliau ne toks prastas kaip pirmą sykį. Vaižganto gyvenimas, kūryba man gerai pažįstama, manyje yra susiformavęs šio žmogaus paveikslas, tad tikėjausi ypatingai gero, šių dienų žmogui Vaižganto gyvenimo pavyzdžiais, mintimis bylojančio filmo. Žinoma, niekam ne paslaptis, kad lietuviška kino produkcija šiuo metu kaip niekad silpna. Žinant, kad pasauliniu lygiu oskarus šlavė tokie filmai kaip "Bohemijos rapsodija" bei "Kaip gimsta žvaigždė", drąsiai galima teigti, kad kino meno lygis kritęs ir Vakaruose.

Perukas lipdymas gal ir įdomus, kažkur nusižiūrėtas filmo įžangos sprendimas, tačiau kažin ar čia tiko. Vaižganto tėviškės žmonės, kaip brolis Jonas ar kartu su juo brikele išvažiavęs vyras kalbėjo ne svėdasietiška, tačiau kupiškėniška su lengvu panevėžiavimu šnekta. Žinoma ne Svėdasų krašte veikėjai galėjo kalbėti visai ne tarmiškai. 

Pasigedome filme ir šviesiojo Svėdasų varpinės bokšto, viltingai įkvepiančio krašto simbolio vaizdelio ir dar daug ko. Labai neįtikinama scena su paršiuku. Ji sulig aplinka vyksta Kaune, kur Vaižgantas buvo ne kokių kaimiečių parapijos kunigėlis, o tikriausios miesto bažnyčios rektorius. Man pritrūko kūrybos grožio ir svarbos paryškinimo, Vaižganto darbštumo ir produktyvumo, šviesos. Kodėl neatverti "Pragiedruliuose" slypintys stebuklai? Būtų akstinas imti ir tas knygas skaityti jauniesiems, tiems, kuriems Tėvynės ateitį kurti lemta. 
 

Labai keistas epizodas, nežinia ką tuo norėta pasakyti, Vaižganto kaltinimas neleistinu palankumu jaunai aktorei, panašu į pramaną. Filmo pabaigoje senstantis herojus įklampinamas į partijų rietenas ir tarsi supykdomas su prezidentu Antanu Smetona, kuris riboja bažnyčios įtaką. Iš tiesų juk tai tik politika ir nieko asmeniško. ar gali susipykti dėl to dešimtmečiais kartu dėl tėvynės gerovės kovoję vyrai?

Atsargiai pamaniau, kad autoriams gali būti nežinoma Ferdinando Jakšio suvaidinta monodrama "Vaižgantas". Matyt matė, tuomet kodėl ten sutelkta išmintimi nepasinaudojo. Kur persmelkiantis tautiškumas, meilė tėvynei, prisirišimas prie savosios žemės, šauksmas apie emigracijos pragaištingumą. Juk matyt pirmiausia tai  Vaižgantas turėtų pasakyti liberalizmo, abejingumo tikėjimui, tautiškumui persmelktam šių laikų eiliniam Lietuvos žmogui. Turbūt jam būdingu stiliumi ištartų: "Ką jūs darot, pablūdėliai?"

Buvo skelbta, kad pirmiausia vyks sutikimas su kūrėjais, filmo sutiktuvės, tačiau svečiai - filmo sumanytoja, žinoma televizijos laidų kūrėja Liudvika Pociūnienė bei režisierius Eimantas Belickas nebuvo linkę pasakoti apie tai kaip sumanė, kaip kūrė filmą. Jie šeimininkiškai, svečiams visai nebūdingu tonu susirūpino ar susirinkę salėje nesušalo, gal jau norėtų skubintis namo...

Laukė, tikėjosi žiūrovų klausimų, o jų tarsi ir nebuvo, pokalbį įsukti nepavyko. Pritrūko jungiančio asmens. Klaustelėta kur gi dabar Vaižganto palaikai, ar tikrai Nemuno potvynis juos iš Vytauto bažnyčios rūsių išplovė? Klausta ir kodėl filme vaizduojami svėdasiškiai nekalbėjo savo tarme. Klausta, kas norėta šiuo filmu pasakyti, kokia žinia siunčiama ir kodėl jo pabaiga skamba nevilties, nusivylimo gaida?

Nors Vaižgantas buvo didžiosios vilties žmogus. Kritika svečių nesuglumino, jie prisipažino, kad buvę vietų kur daug daugiau pipirų gavę. Žinoma buvę daugybė trukdžių, nesusipratimų, laiko stokos, bet džiugu, kad jubiliejinių Vaižganto metų kovo 11 - oji Svėdasuose pažymima filmu apie garbųjį svėdasiškį. Matyt tikrasis filmas apie Vaižgantą dar nesukurtas, ir veikiausiai jis bus ne vienas...

Raimondas  Guobis

Autoriaus nuotr.

Su svėdasiškiais trumpai pabendravo filmo "Tumo kodeksas" kūrėjai Liudvika Pociūnienė ir Eimantas Belickas 
Smagi filmo apie Vaižgantą afiša