Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Šimtmečio sukakties virsme kalbinamas muziejininkas, kraštotyrininkas, kaip jis pats sako "rašto darbininkas" Raimondas Guobis iš Svėdasų. Jo pirmiausia paklausėme apie pernai pelnytą ypatingą ilgamečio darbo įvertinimo ženklą Gabrielės Petkevičaitės - Bitės medalį, Šimtmečio jubiliejinius 2018 - ius, ateities planus ir kitas įdomybes.

Kaip ir kada prasidėjo žygis tėviškės istorijos tyrinėjimų keliais?

Tuomet kai palengva ėmiau gylinantis į mūsų krašto kultūros ir istorijos palikimą bei jį pažindamas dabarties ir ateities ženklus bandžiau skaityti, buvo jau tautos atgimimo metas, per Lietuvą prasirito roko maršas, o " Anties" grupės lyderis Algirdas Kaušpėdas pašaipiai dainavo" " Jeigu tik galit, duokit man medalį..." Negalvojau apie jokius pasiekimus, įvertinimus, tai buvo tiesiog mano gyvenimo kelias ir tikrasis pašaukimas.

Kuomet pasiekė žinia nebereikėjo man to medalio, nors kadaise kažkaip labai norėjosi įvertinimų, tapo visai nebesvarbu, nes nusileido suvokimas, kad dažniausiai pats esi objektyviausias savo pasiekimų vertintojas - geriausiai žinai kas pasisekė ar kur ištiko nesėkmės. Tačiau geriems žmonėms rūpinantis ėmė ir apdovanojo už kultūrinės savanorystės sklaidą, Lietuvos respublikos Seimo įsteigtu Gabrielės Petkevičaitės - Bitės medaliu.

Jį priimdamas, kaip ir visada esant progai sakysiu, visai Lietuvai pareiškiau, kad apdovanojo ne mane bet visą mūsų kraštą - Butėnus, Jononis, Svėdasus, Troškūnus, Anykščius, tai medalis visiems tiems tiems žmonėms kurie mano darbuose pagelbėjo ir net tiems, kurie sutrukdyti bandė. Tas apdovanojimas priklauso tai Šventosios pakrančių dvasiai, kurios pakylėtas aš gyvenu, kuri man padeda suklupus pasikelti - kaip toje pasakoje - aš tik prisiliečiu prie šventos žemės ir vėl jėgas atgaunu.

Butėnams - mano mylimiausiam kaimui, savo artimiausiems žmonėms ir visiems tiems su kuriais gyvenimo kelyje susitikau, kurie mane šio to pamokė, kurių išmintis manojoje sąmonėje susisluoksniavo ir nuolat prasiveržia vis kitokiais pavidalais. Už tą drąsą. Aš dėkingas ir tiems kurie man trukdo, nes jei taip nebūtų gal pernelyg toli nueičiau. Ir tas trukdymas vėl tėra ženklas, kad einu teisingu keliu.

Svėdasams, o ir visam mūsų kraštui reikia. Išminties ir ryžtingumo, brolybės ir vienybės. Gebėti pripažinti proto galią ir atpažinti ateities viltį. Juk gyvenam ne tik dėl savęs, dar ir dėl tų kurie bus, kurie ateis mūsų tiesiamu istorijos tiltu. Tad reikia rūpintis tilto tvirtumu, kad juo būtų galima pereiti užmarštimi liepsnojančią, klampią didžių nežinojimų ir nesupratimų pavojų prarają. Tik deramai praeities ir dabarties tiltus sujungę, su viltimi nueisime į šviesos ir teisingumo karalystę.

Praėjo jau beveik dvidešimt aštuoni naujosios nepriklausomybės metai, greitai minėsime 1918 - ųjų demokratinės respublikos šimtmetį, kaip viskas atrodo, ką mes sugebėjome ir kas nepavyko.

Kartais nesuvokiu šio pasaulio, nesuvokiu Svėdasų - kaip buvo galima per 27 metus išpjauti visus gražiausius medžius ir veik nieko nepasodinti, kaip galima taip ir nesutvarkyti miestelio centro šaligatvių, kaip galima... Juk net Smetonos laikais - prieš aštuoniasdešimt metų, Svėdasuose buvo geresni šaligatviai negu šiandien. Barstytis galvas pelenais ir gal net pasitraukti iš to darbo, kurio atlikti nesugebama. Gal pernelyg kategoriškai, bet be pykčio, vardan visuomenės, vardan ateities.

Ne tik nepastatė, bet sugebėjo dar nugriauti tikriausią tarpukario gelžbetoninės statybos šedevrą - istorinį kan. Juozo Tumo -Vaižganto tiltą Žaliojoje, kurį inžinerijos paminklu skelbti vertėjo. Iki šiol jis nepažymėtas kelio ženklais, kad čia garsiausio svėdasiškio vardu pavadintas, jį įamžinantis objektas. Kuomet kreipiesi į tai privalančias atlikti institucijas jos ginasi kaip įmanydamos, kad tik nereikėtų to padaryti. Pasigirsta varganai primityvūs atsikalbinėjimai, kad negali būti ženklų labai daug, kad ženklai blaško vairuotojų dėmesį.

O kai reikia statyti ženklus į kaimo turizmo sodybas ar kitas verslo įmones - tai didelių prieštaravimų nesukelia ir vairuojančių neblaško? Vaižganto vardas kaip tik ne blaškytų bet dvasiškai kilstelėtų, gal po kelionės tuo plentu, namo sugrįžęs žmogus ir mūsų klasiko knygą paskaityti paimtų, pasimokytų, dvasiškai, tautiškai atsigautų...

Iniciatyvinė grupė, šioks toks sąjūdis Lietuvos respublikos šimtmečiui paminėti Svėdasų krašte susikūrė ir pradėjo veiklą?

Jau žalvarine lentute pažymėjome Nepriklausomybės koplytstulplį miestelio centre - bičiulis Petras Buterlevičius čia man pagelbėjo, išraižė, kad paminklas Amerikoje gyvenančių svėdasiškių lėšomis buvo pastatytas 1928 m., sovietų nugriautas ir atstatytas laisvai valstybei atgimstant - 1989 m. Dar pridėjome ir 2018 m. datą, taip pažymėdamį Šimtmetį. Su niekuo nederinom.

Tiesiog ryžtingai tai padarėme. Nes manome, kad taip turi būti.
Rimtas darbas bus ir dr. Jono Basanavičiaus įamžinimas, nes tai padaryti prieš porą metų sutrukdė keistai besielgiantys, tarsi iš tamsos tyrų sugrįžę žmonės.

Liūdnas, viduramžių dvasia dvelkiantis nutikimas. Kas tuomet juos sukurstė stotį prieš tautos patriarcho įamžinimą ir Svėdasų garsinimą? Tegul jiems atleidžia Dievas. Visuomenės reikalus suprantančių rėmėjų pagaminta juodo granito lenta šiemet tikrai pažymės garbiojo lietuvio atminimą. Šimtmečio metų paminėjimo - viso jubiliejinio laiko scenarijus taip pat paruoštas ir greitai bus paskelbtas.

Bus kino, istorinių asmenybių atminimo, pagarbios atminties žygių, konkursų, kitų patriotiškumo ir ateities vizijas įkūnijančių akcijų. kad ir visiems svėdasiškiams išmokti giedoti Svėdasų himną, kurį užbaigiančios eilutės iškalbingai kviečia susiburti, sugrįžti į tėviškę po visą pasaulį išsiblaškiusius svėdasiškius, ne kur kitur bet čia "kurti naują žemę ir naują rojų".

Gal ką nors apie didįjį Šimtmečio projektą - Šimtmečio svėdasiškių galeriją.

Didysis sumanymas buvo pradėtas vykdyti praeitų metų pavasarį. Pradėta su didžiu tikėjimu, įsitikinus sėkme. ar nesėkmė jį lydės aš nežinau. Užmojis sukurti Šimtmečio svėdasiškių garbės galeriją Svėdasuose - apie dvidešimt garsiausių XIX - XX amžiaus - Lietuvos šimtmečio svėdasiškių portretų pildosi.

Ją sukurti labai palankiomis sąlygomis pasirengė iki šiol dar jokių įmokų negavęs, savo pinigų ir darbo jau nemažai įdėjęs kuria Pranciškus Gerlikas. Tai pripažintas portreto meistras, vienas geriausių portretų kūrėjų - tapytojų Lietuvoje. Pradėjome nuo eilinio savanorio Jono Matulevičiaus kilusio iš Svėdasų miestelio portreto.

Todėl, kad svarbiausias ir buvo eilinis, paprastas tėvynės gynėjas ir kūrėjas, nešantis per amžius išsaugotą lietuvišką dvasią, didybę paprastume simbolizuojantis. Žinoma galėjo būti nupieštas ir bet kuris tų laikų savanoris svėdasiškis, tačiau J. Matulevičiaus fotogrfija buvo išlikusi ir jis labai tiko.

Jis išėjo į kariuomenę būdamas aštuoniolikos, dalyvavo kovose už laisvę, matyt buvo sužeistas, o 1922 m., jau taikiu laikotarpiu - gal dėl patirtų kautynėse sužalojimų ar įsisenėjusios ligos mirė. Antrasis garbiųjų galerijoje - Juozo Tumo Vaižganto portretas ir trečiasis Kajetonas Sklėrius. Tokia buvo pradžių pradžia, o vėliau užmojį įgyvendinti palankesnėmis sąlygomis įgyvendinti padėjo nuoširdus ir kuklus aukštaitis, puikus portretistas Alvydas Latėnas.

Buvo parašyta ir perduota bei išsiųsta kelios dešimtys laiškų - pasiūlymų bei prašymų tapti vieno ar kito paveikslo sukūrimo globėjais ir padengti jo nutapymo kaštus. Smagu, kad didžioji dalis adresatų į sumanymą atsiliepė geranoriškai, reikalinga lėšas pavyko surinkti. Šis paveikslų rinkinys matyt bus bus impulsas istorijos ir kultūros muziejaus kūrimo Svėdasuose startui.

Reikia pažymėti, kad patys pirmieji savo garsiojo giminaičio, dailininko Kajetono Sklėriaus ir jo brolio sovietų lagerio kankinio pulkininko Alfonso Sklėriaus portretų nutapymu Alvydo Matulionio suburti pasirūpino jų giiminaičiai. Artimieji pasirūpino ir vargonininko Petro Vinkšnelio, viršaičių Juozo Striuko ir Antano Budreikos, kun. Stepono Matulio portretais, buvusio Utenos apskrities viršininko Jono Motiejūno - Valevičiaus paveikslo globėjais tapo šių dienų Lietuvos kariuomenės kariai, kan. J. Tumo - Vaižganto - jo vardu pavadintos miestelio gimnazijos mokytojai.

Apie visą galeriją ir jos herojus plačiau pakalbėsime švenčiant jubiliejinę vasario - 16 - ąją bei liepą prasidėsiančiose, kas mėnesį vyksiančiose šešiose popietėse skirtose garbiesiems svėdasiškiams iš "svajonių respublikos".

Nuotr.
Raimondas Guobis ištiesia Svėdasų miestelio vėliavą su Alaušo varpo simboliu ir sako, kad tada Panevėžyje apdovanojo ne anykštėną bet butėnietį, svėdasiškį...
"Buvo taip..." - užrašinėjant Povilo Jurkšto prisiminimus Viešintose