Svėdasų Juozo Tumo Vaižganto gimnazijos jaunieji šauliai vadovaujami mokytojos Reginos Kovaitės - Žvirblienės man nuostabiais pažinimo takais vedant, šeštadienį praleido turiningai - dalyvavo istorinės atminties žygyje kodiniu pavadinimu "Pelėda". Svarbiausi Svėdasų miestelio ir vakarinių priemiesčių gamtiniai istoriniai objektai.

Susirinkimo vieta ties senąja gimnazija, atmintis Vaižganto, kuris buvo vienas iš šaulių sąjungos kūrėjų. atmintis, kad šiuose "Pragiedrulių" pradžios mokyklos rūmuose tarpukariu rinkdavosi Svėdasų būrio šauliai. Čia vykdavo susirinkimai, vakarai su vaidinimais. Gerokai nužygiavę centrine gatve stabtelėjome prie pieninės rūmo. Ir čia buvo šaulių susirinkimų vieta - ekonominėje įstaigoje, antrame aukšte buvo įrengta erdvi salė. Pieninė buvo lietuviškojo ūkio tvirtovė, mokykla kaip ir bažnyčia - tautinės dvasios tvirtovės.

Žydų ūlytėlės paslaptys, jų sinagogų, mokyklos, pirties atmintis, Barono kalnas. Kopiame į šią vieną aukščiausių vietų apylinkėje. Atsiveria neaprėpiami toliai į pietryčius, per visa baltumu spindintį ir dejuojanti aižėjančio ledo dainas Beragio ežerą į Vaduvų krašto tolumas. Leidžiamės į slėnį, kopiame į pavasariu kvepiančias kalveles, žengiame tolyn, tilteliu įveikiame didžiuosius ežerus jungiantį upelį ir pro senas fermas, įžengiami į Sidabro slėnį - milžiniškų baltųjų tuopų alėją - vartus į grafo Marikonio dvarą ir angliško tipo parko likučius.

Didžios tvirtovės vizija stūksantys kelių metrų aukščio milžiniškų tvartų apirę pamatai. Ąžuolų vainikai, jų kamienų marmuras, irstančių plytų kruvinas rausvumas ir riteriškas bokštas. Bono Bono... Iš senojo bokšto paslapties išnirusi pelėda ir įskrenda veik į aukšto medžio viršūnę, po to vėl mūsų pabaidyta, talismaniška paslaptimi įnėrė į nuogų šakų labirintus. Nebeieškojome, nebetrukdėme jos pasaulio rimties.

Senasis vieškelis, juk jis veda iš salų, žilvičių atvašynai - senų senų medžių atmintis, pakelės vienišos, kumpiais vainikais besipuikuojančios pušys, baltutė grafo Marikonio koplytėlė. Sako čia ponui pasirodžiusi Dievo Motina, sako už stebuklingą Dangiškosios Karalienės pagalbą didikas šią koplyčią sumūrijo. atgimsta ji visa grožiu, visu lengvumu, dieviškumu - palengva restauruojama, švyti nauju stogu.

Partizanų kapai. Čia svėdasų mokytojų Jono Matulio ir Romo Bagdono kapavietė, jie čia ilsisi su likimo brtoliais, kurių taip ir nebeperlaidojo į kapinės, tačiau jų kapų kauburėliai šile liūdėjo tą rūsčią istoriją, kuomet daugybė žmonių, daugybė tautos laisvės gynėjų pergalėjo mirtį. Aplankėme ir žydų holokausto vietą, tarp pušų stūksantį juodo akmens paminklą, atmintį vaistininko Jakobo Stolovo ir kitų turtingųjų miestelio žydų. Mums reikėtų žydiškos vienybės...

Jaunas, beržynas, tarsi sovietiniai tankai, stūksantys palaukėje egzotiški dviejų vikšrinių traktorių likučiai. Decincinų ulytėlė ir puodžių rojaus atminti. Čia XIX - XX amžiuje buvo regioninis puodų gamybos centras, darbavosi net keturi puodžiai. didžiųjų medžių prisiminimas, kelmų pasaulis ir vienintelės užsilikusios liepos milžinės grožis.

Vienišoji pušis, jos vainiko magija, kapinės, maro aukų koplytėlė, didžioji koplyčia ir paslaptingasis Radvilų kalnas. Gal kadaise čia ne tik dvaro bet ir pilies stovėta. Tokia tad Svėdasų didybė. Ir žygio finalas prie gražuolio paminklo kanauninkui J. Tumui - Vaižgantui, kur susipulkavę patyrinėjome senas fotografijas, ypač stebėdamiesi, gailėdami jose užfiksuotų, senokai nugriautų mūrų, tikriausių rūmų.

 Raimondas Guobis

Autoriaus nuotr.
Žygeiviai stabtelėjo ant Barono kalno.
Grafų Marikonių rūmų žavesyje
Prie baltosios koplytėlės