ĮVADINĖ INFORMACIJA 

Jau prieš 2600 metų Biblijoje buvo išpranašauta, kad gyvensime padalintoje Europoje ir, kad visi bandymai ją suvienyti bus nesėkmingi.

           Kaip sumažinti neigiamas paskutinio bandymo pasekmes Lietuvos žmonėms?

Siūlome burtis į Lietuvos euroskeptikų klubą! Ieškosime išeities.

          Pradedame šios iniciatyvos įgyvendinimą. Pirmiausia kviečiame atsiliepti pačius aktyviausius piliečius, kurie ir be Biblijos pagalbos mato neišvengiamą katastrofą. Nemanome, kad pradžioje mūsų bus daug, tačiau laikui bėgant, neigiamoms susivienijimo pasekmėms ryškėjant, neabejojame, jog euroskeptikų gretos augs. Turime parengę Lietuvos gelbėjimo programą.

            Kiek galėjome padaryti savo jėgomis – padarėme. Reikalinga visokeriopa parama Euroskeptikų klubo steigimo reikmėms.

            Reikalingos patalpos Euroskeptikų klubo steigėjų susitikimams su visuomene visuose Lietuvos miestuose, miesteliuse, gyvenvietėse ir kaimuose. Siūlykite įvairius variantus mob. tel.  8 680 70469.

            Kada įvyks Steigiamasis Lietuvos euroskeptikų klubo suvažiavimas, priklausys nuo steigėjų aktyvumo. Tikslų laiką ir vietą paskelbsime vėliau.

            Siūlykite euroskeptikų klubo įstatų, programų, tezių, atributikos (vėliavos, emblemos) projektus, himną.

            Planuojame leisti savaitraštį “Euroskeptikų žinios”

            Rašykite adresu:

 Romualdui  REPŠIUI, Utenos plentas 3, Svėdasų paštas, LT-29350 Anykščių raj.

            Elektroninis paštas:   romualdas.repsys@gmail.com

            Internetinis puslapis: http://www.svedasai.lt/ (organizacijos » nevyriausybinės organizacijos » EUROSKEPTIKŲ KLUBAS)

            Skambinkite mob.telefonai:    +370 613 05001 (idėjiniais, organizaciniais klausimais)

                                                    +370 680 70469 (finansiniais klausimais)

Šią informaciją platinkite visais įmanomais teisėtais būdais.

INFORMACIJA,  KURIOS  NEPAVYKSTA  PATEIKTI  VISUOMENEI PER  DEMOKRATINĖS  LIETUVOS  ŽINIASKLAIDOS  PRIEMONES

DIEVAS PRANEŠA ATEITĮ!

DAR VIENAS BANDYMAS SUVIENYTI EUROPĄ NEBUS SĖKMINGAS

Vakarykštis ir šiandienos pasaulis žino astrologus, būrėjus, pseudopranašus. Jie visi gyvena iš savo pranašysčių dviprasmiškumo. Tačiau Biblija nesivaržo žengti į pasaulio istorijos rampos šviesą ir pasakyti: „Bus taip“. Pranašas Danielius, gyvenęs VI a. Pr. K., pateikė pranašystes, kurių užteks iki Naujojo Testamento laikotarpio pabaigos.

Antrasis Danieliaus  knygos skyrius įveda mus į pasaulinės Naujosios Babilonijos karalystės istoriją. Nabuchodonosaro tėvas Nabopalasaras sugriovė Ninevės miestą ir nuvertė prieš tai viešpatavusių asirų valdžią. Buvo padėti pamatai babiloniškajai pasaulio jėgai. Galingais žygiais savo tėvo pradėtą kūrinį statė sūnus. Jis suvaržė Egipto faraoną Karchemišę prie Eufrato, sumušė Judėją ir užkariavo Jeruzalę. Taigi Babilonija tapo didžiausia pasaulio jėga. Nuo tada Nabuchodonosaras galėjo pasišvęsti taikiai savo karalystės statybai. Ar būtų Babilonija išlikusi pasaulio galiūne? Ar neturėjo ir ją ištikti Asirijos ar Egipto likimas?

Šios mintys persekiojo karalių kol jis užmigo. Sapne jam pasirodė baisus vaizdas. Neatsitiktinai šį sapną įsiminė valdovas. Nabuchodonosaras pamiršo sapno turinį, ir tai buvo neatsitiktinumo žaismas, o ypatingas Dievo mostas. Nes kai paklausti spėliotojai ir žyniai pagal žvaigždes negalėjo nieko pasakyti, Danielius kreipėsi į Dievą, prašydamas šio sapno išaiškinimo. Jis išsiaiškino sapno paslaptį per viziją, stojo prieš karalių ir paskelbė:

„Tu, karaliau, regėjai ties savimi labai aukštą šviečiančią būtybę, stovinčią, į kurią išsigandęs žiūrėjai. Šitos būtybės galva buvo iš skaisčiausio aukso, jos krūtinė ir rankos buvo sidabro, jos pilvas ir strėnos iš skaistvario, jos blauzdos buvo geležinės ir kojų dalis buvo geležies, dalis molio. Tau bežiūrint į tą pavidalą, akmuo buvo atplėštas nematomų rankų nuo uolos ir trenkė į geležies ir molio kojas ir sutriuškino jas. Iš karto tada sutrupėjo visas molis, geležis, varis, sidabras, auksas ir pavirto lyg pelais vasaros metu klojime, kuriuos vėjas pagavo ir išnešiojo, kad jų nė dulkės nebeliko.

Bet iš akmens pasidarė didelis kalnas, kuris pripildė visą žemę. Toks buvo sapnas ir dabar, karaliau, mes išaiškinsime jo reikšmę. Tu karaliau, esi karalius visų karalių. Dievas, Kuris danguje yra, davė tau karalystę, galybę, stiprybę ir garbę ir visa, kur tik žmonių gyvena, dargi galvijus laukuose bei padangių paukščius Jis padavė tavo žinion. Tu esi ta auksinė galva. Po tavęs iškils kita karalystė, ne taip galinga, ir vėliau trečioji, skaistvarinė, kuri užvaldys visą žemę. Ketvirtoji bus kieta kaip geležis. Nes, kaip geležis viską sudaužo ir sumuša, taip ir šitoji viską sutrupins ir sutriuškins.

O kaip matei kojas ir kojų pirštus dalimis iš molio, dalimis iš geležies, taip ir šita karalystė bus padalinta, nors geležies patvarumas joje pasiliks, kaip ir regėjai geležį su moliu sumaišytą. Kadangi matei kojų pirštus dalimis iš molio, dalimis iš geležies, todėl ir bus ta karalystė iš dalies stipri, iš dalies silpna. Kaip tu regėjai molį su geležimi sumaišytą, taip bus ir žmonių tautos maišomos, bet jos nesilaikys viena prie kitos, kaip ir molis prie geležies nelimpa.

 O šių karalysčių metu Dievas įsteigs dangaus karalystę, kuri niekuomet nebus sunaikinta. Ji nebus niekuomet nugalėta ir sutrupins ir sutriuškins visas šias karalystes, o ji išliks amžinai. Kaip tu regėjai akmenį be rankų nuo kalno atplėštą, kuris geležį, varį, molį, sidabrą ir auksą sutrupino, šitaip parodė didysis Dievas karaliui, kas būsią ateityje, kad tas sapnas pavirs tikrove ir jo aiškinimas įsigyvendins“         

(Danieliaus 2,31- 45* V). *V – čia ir toliau citatos panaudotos iš A.Vėliaus Biblijos vertimo.

Kas įsigilino į tekstą, nesunkiai suvokė, kad didelė statula vaizduoja pasaulio istoriją.

Karalystės ateina ir praeina, tačiau šis procesas nėra amžinas grįžimas to paties, o tik vystymasis iki absoliutaus taško, kuriame viskas bus užbaigta. Lygiai taip, kaip statulos metalų kietumas didėja, istorijos vyksmas pastoviai stiprėja, nes juk ne chaosas (sutrinta statula) yra pabaiga, o ateinanti Dievo Karalystė, pavaizduota akmeniu, kuris tampa dideliu kalnu.

              Didžioji statula

  I. Auksinė galva: Babilonija (605-539 m.pr.K.)

Karalius Nabuchodonosaras (605-562 m. pr.K.), pirmosios karalystės reprezentantas, apibūdintas taip: „Tu esi auksinė galva“; tačiau turima omeny jo karalystė, kadangi pranašas priduria: „Po tavęs iškils kita karalystė“.

II. Sidabrinė krūtinė: Medo – Persija (539-331 m.pr.K)

Istorija pasakoja, kad 539 m. pr.K. persų karalius Kiras užkariavo Babiloniją, laikytą nenugalima.

Persų karalystės žlugimas. Vėl išsipildė Danieliaus pranašystė: “Po tavęs iškils kita karalystė, ne taip galinga, ir vėliau trečioji, skaistvarinė, kuri užvaldys visą žemę” (Danieliaus 2,39 V).

III. Klubai iš vario arba skaistvario: helenistinė (Graikijos – Makedonijos) imperija (331-168 m.pr.K.)

Kaip rašo to meto istorikas Juozapas Flavijus, kai Aleksandras, Makedonijos karalius, po įspūdingų pergalių įžengė į Jeruzalę, ten prieš jį žengė vyriausias kunigas ir parodė jam Danieliaus knygą. Kai jam buvo parodyta Danieliaus knyga, kur Danielius sako, kad graikas sugriaus Persų karalystę, jis pamatė, kad pranašystė susijusi su juo.

Mirus Aleksandrui, po ilgų kovų tarp Aleksandro įpėdinių karalystė suskilo į keturias dalis.

Šias susiskaidžiusias valstybes pamažu užkariavo Roma. Tą ir sakė Danieliaus pranašystė: „Ketvirtoji bus kieta kaip geležis. Nes, kaip geležis viską sudaužo ir sumuša, taip ir šitoji viską sutrupins ir sutriuškins“.  (Danieliaus 2,40 V)

IV. Geležinės kojos: Romos imperija (168 m.pr.K. - 476 m.po K.)

    Niekas kitas negalėjo geriau atspindėti karinės Romos jėgos kaip geležies įvaizdis. Romėnus buvo užvaldžiusi mintis, kad jų misija yra užkariauti pasaulį. Būdingą šio įsisąmoninimo formą randame žinomuose Vergilijaus žodžiuose: „Tu esi romėnas, tai - tavo pašaukimas! Valdyk pasaulį, nes tu esi jo valdovas, taikiai duok įstatymą  ir kultūrą, pasigailėk to, kas taikiai prisijungia, o maištininkų pasipriešinimą sulaužyk“.

      Apie „geležinės Romos“ brutalumą jau daug rašyta.

      Labiausiai Romos imperija išplito imperatoriaus Trajano valdymo laikais (98-117 m. po K.): nuo Gibraltaro iki Eufrato, nuo Šiaurės Afrikos iki Britanijos. Šimtmečius vieningai laikėsi, kol išmušė ir jos valanda. Moralinis smukimas, dvasinis pralaimėjimas prieš krikščionybę, vis stiprėjantis svetimų tautų spaudimas – visa tai lėmė Romos subyrėjimą ir žlugimą. Danielius buvo miręs jau prieš tūkstantmetį, kai išsipildė jo pranašystė.

      476 m.po K. germanų kunigaikštis Odoakras nuvertė paskutinįjį romėnų ciesorių Romulą Augustiną ir karūnavosi Italijos karaliumi. O Romos imperija subyrėjo į daugybę dalelių, kaip pranašystėje buvo pasakyta apie kojų pirštus.

          V. Pėdos iš geležies ir molio: padalinta imperija, o po jos ir kai kurios valstybės Europoje (nuo 476 m.po K.)

Tautų kraustymosi laikotarpiu Romoje susidarė tam tikras skaičius germanų karalysčių, atkakliai kovojusių tarpusavyje. Šis nevieningumas labai akivaiz-džiai matomas ir pranašystėje: „O kaip matei kojas ir kojų pirštus dalimis iš molio, dalimis iš geležies, taip ir šita karalystė bus padalinta [...]“ (Danieliaus 2,41 V). Danielius dar priduria: „Kadangi matei kojų pirštus dalimis iš molio, dalimis iš geležies, todėl ir bus ta karalystė iš dalies stipri, iš dalies silpna“ (Danieliaus 2,42 V). Ir tikrai, tarp atskirų valstybių tautų kraustymosi laikotarpiu buvo didžiuliai skirtumai. Pavyzdžiui, frankai ir vestgotai turėjo galingas karalystes, o tuo tarpu svevai bei burgundai neturėjo nė vidutinės galybės.

       Nestigo istorijoje bandymų išvengti šio susiskaldymo ir atkurti Romos imperiją - dabar jau po krikščionišku ženklu kaip Šventąją Romos imperiją. Pranašas sako: „Kaip tu regėjai molį su geležimi sumaišytą, taip bus ir, žmonių tautos maišomos, bet jos nesilaikys viena prie kitos, kaip ir molis prie geležies nelimpa“ (Danieliaus 2,43 V). IX a. Karoliui Didžiajam dar kartą pavyko savo ranka suvienyti beveik viską, bet po jo mirties imperija sugriuvo.

       Habsburgai su savo šūkiu: „Alles Erdreich ist Osterreich untertan“ („Visos žemės karalystės pavaldžios Austrijai“) beveik pasiekė tikslą. Kaip žinia, jie pasinaudojo taikia priemone vadovaudamiesi šūkiu: „Tegul kiti kariauja, tu, laimingoji Austrija, veskis!“ Valdant Karoliui V, kurio imperijoje saulė nesileido, Habsburgų galia pasiekė savo viršūnę. Tačiau mirus tokiam galingam, ir nelaimingam vyrui, imperija galiausiai subyrėjo į ispaniškąją ir vokiškąją. Prancūzija ir Anglija niekada Habsburgams nepriklausė.

Varžymasis tarp Prancūzijos ir Austrijos dvaro lėmė tai, kad prancūzų karaliai dabar bandė tapti Romos imperatoriaus įpėdiniai. Liudvikas XIV, karalius „Saulė“, galingiausias XVII amžiaus pasaulio vyras, greta prancūzų karaliaus karūnos mielai būtų užsidėjęs imperatoriaus karūną; beje, netrukus atsirado pakankamai papirktų kunigaikščių, kurie buvo pasiruošę šią karūną parduoti, - tačiau, tai jam nepasisekė. „Šviesybė“ mirė kaip pagiežos pilnas senis.

Vėl istorijos scenoje pasirodė galingas žmogus, kuriam, kaip niekam kitam, teko pajusti triumfo ir pralaimėjimo skonį. Napoleonas Bonapartas, korsikietis, būdamas prancūzų generolas ir norėdamas viešpatauti pasaulyje, užkariavo pusę Europos ir 1804 m. užsidėjo imperatoriaus karūną.

Tuo metu demoniškojo genijaus pergalių karjera buvo neprilygstama. Jo planai buvo vienareikšmiai: „Mums reikia europietiškojo statuto, europietiškojo kasacinio teismo, vieningų vienodo svorio ir masės monetų, mums reikia vienodų įstatymų visai Europai. Iš visų tautų aš noriu padaryti vieną“.

Jis buvo ne paskutinis, norėjęs tai padaryti! Tragedija baigėsi greitai. Leipcigas! Kai susivieniję austrai, prūsai ir rusai šturmavo miestą, o Napoleonas vargais negalais pabėgo iš degančio katilo. Po Vaterlo sekė Šv. Helena. Svajonė sukurti pasaulio imperiją, prilygstančią Romos imperijai, sudužo.

Dievas valdė tada, tebevaldo ir iki šių dienų. Tiek Napoleono, tiek ir Hitlerio laikais pasitvirtino pranašystės žodžiai.

Amžinoji, viską apimanti vienybės ir pasaulinės ramybės Karalystė, nesukuriama netikusiomis žmonių pastangomis, kaip ir tas akmuo, kurį regėjo pranašas. O tai atsitiks, kai Dievas išplėš iš kruvinų tirono(šėtono) rankų valdžią ir įkurs Savo Karalystę, už kurią Jis mus mokė melstis: „Teateinie Tavo karalystė!“ Mes galime būti visiškai ramūs, - kaip išsipildė pirmosios pranašystės dalys, taip išsipildys ir likusios, nes „[...] sapnas pavirs tikrove ir jo aiškinimas įsigyvendins“

 (Danieliaus 2,45 V).

Parengta pagal dr. Hanso Hainco knygą

 „MŪSŲ LAUKIA ESMINĖS PERMAINOS“

Pabaigai pacituosiu apaštalo Pauliaus žodžius: „Kai žmonės kalbės - gyvename ramiai ir saugiai, juos ištiks netikėtas žlugimas“.

Kai kam gali atrodyti, kad to nebus. Nebūtų patikėję ir „Titaniko“  kūrėjai, statytojai bei keleiviai, kad daugelio jų laukia ne triumfas ir šlovė, bet katastrofa, nusivylimas ir mirtis lediniame okeano vandenyje. Bet taip įvyko! Kaip tai atrodys mūsų realiame gyvenime, skaitykite Biblijoje, pranašo Sofonijo knygoje 1 skyriuje nuo 14 iki 18 skirsnelio.

Romualdas Repšys

                    PRIEŠISTORĖ

Prieš keleta metų, stebint miestelio intelektualų susitikimus bibliotekos diskusijų klube ,,Tiesos ieškokime drauge”, krito į akį, kad dorovės ir tikėjimo tematikos pokalbiai sunkiausiai duodasi apibendrinimui. Dažniausiai nukrypstama ne į priežasčių paiešką, o į pasekmių analizę. Reiklesniems klausytojams tapo aišku, kad produktyvioms diskusijoms bendrojo išsilavinimo neužtenka: reikalingas nuodugnesnis dorovinių dalykų supratimas.  Dalis klubo dalyvių pradėjo rinktis papildomai ir pradėjo analizuoti, kokia filosofija galėtų būti ideologinės politikos pagrindu  mūsų postkomunistinėje visuomenėje - humanizmas ir krikščionybė.

                      Neįprasta reakcija į naująjį prezidentą diskusijas pakreipė į dar neliestą tematiką - dorovės vaidmenį politikoje. Susidarė įspūdis, kad daugelio autoritetingų intelektualų ir valstybės vadovų dvasinis išsilavinimas labai jau mėgėjiškas, o autoritetingo asmens nekompetetinga nuomonė krizinėse situacijose gali padaryti ir nemažai žalos. Diskusijose modeliuojant dalyvavimą Europos Sąjungoje, išryškėdavo vis daugiau neigiamų niuansų, apie kuriuos pasidalinti mintimis žiniasklaidoje niekaip nesisekė. Kai išdiskutuotos prognozės pradėjo vis labiau pasitvirtinti, vėl atsirado daugiau drąsos diskusijų rezultatais pasidalinti tiesiogiai su įvairaus rango politikais. Kilo mintis pateikti juos ir internete.

                      Iki šiol visuomenėje buvo žinoma taip vadinamų Euroskeptikų veikla, bet ji nedavė rezultatų – mes tapome europiečiais. Ir  šį faktą turime priimti kaip REALYBĘ.  Mes negalime kelti sumaišties ir kovoti prieš jau įvykusį, referendumu įteisintą faktą. Mums reikia galvoti, ką  REALIAI  galime padaryti šiomis aplinkybėmis, kad buvimas Europos Sąjungoje kuo mažiau pakenktų Lietuvai ir jos žmonių interesams.

     REALIAI  ir  objektyviai

     įvertinti dalyvavimo ES pasekmes

     galima įjungus ne  tik politinius, ekonominius

     bet ir dorovinius kriterijus.

Būtent paskutiniuosius eurooptimistai atkakliai ignoruodavo ar net stengdavosi eliminuoti iš problemos konteksto.

Dabar peršasi mintis, kad reikia surinkti ir suvienyti žmones, kurie dorovę laiko būtina sąlyga harmoningai visuomenei ir efektyviai politinei bei ekonominei sistemai sukurti. Todėl reikia siekti, kad Europos konstitucijoje pirmučiausiai būtų įtvirtinti krikščionybės principai. Prie šios idėjos tobulinimo ir įgyvendinimo gali prisidėti kiekvienas Respublikos pilietis, neabejingas savosios valstybės likimui. Turintys idėjų, šios krypties darbo patirtį ar medžiagos panašia tematika, galėtų su ja supažindinti ir kitus. Taip atsirastų galimybė dalintis patirtimi ir idėjomis. Pradžioje naudojantis komunikacijos priemonėmis, o po kokio mėnesio kito susitikti akivaizdžiai čia, Svėdasuose.

Pertraukose tarp diskusijų galėsite paklaidžioti po civilizacijos nesugadintą

autentišką  etnografinį  kaimą,

pamatyti  bene  didžiausią  pasaulyje  kryžiažodį,

pabuvoti vienintelės Lietuvoje kalnarūtės radimvietėje,

pavaikščioti  rašytojo J.Tumo – Vaižganto tėviškėje,

susipažinti su vietos kolekcionierių ir menininkų darbais.

Nakvynė lengvatinėmis sąlygomis įvairaus konfortabilumo lygio vietinėse kaimo turizmo sodybose bei privačiose valdose gražiuose gamtos kampeliuose.

                      Šiuo metu eurorealizmo šalininkų tarpe kultūrinės krypties kaimo inteligentai, Sąjūdžio veteranai, bet pagal idėją toną čia turėtų duoti politologai, religijotyrininkai ir žmonės, turintys dvasinės tarnybos patirties katalikiškose, pravoslaviškose ir protestantiškose konfesijose.

Dabartinių diskusijų kryptis –

Ar  Lietuva  turėjo,
turi  ir  turės  alternatyvą

 Europos Sąjungai ?

KVIEČIAME  ĮSIJUNGTI  IR  AKTYVIAI  DALYVAUTI.

 VISOS  JŪSŲ  NUOMONĖS  BUS  ATIDŽIAI  IŠNAGRINĖTOS.

Toliau pateikiama trumpai apibendrinta dviejų metų diskusijų patirtis, papildyta kai kuriomis spaudoje ir interneto nuomonių skyreliuose pastebėtomis mintimis. Pradedame šiek tiek iš toliau – nuo demokratijos raidos mūsų valstybėje.

DEMOKRATIJA
Teorija  ir  praktika

Keli štrichai mūsų gyvenimo vadovėliui, kurį parašyti turime mes patys.

                     ĮVADAS

Keturiolika metų mes tarėmės gyveną demokratinėje valstybėje. Viskas tarsi buvo aišku: esam laisvi ir nepriklausomi, ką nori tą darom, ką norim tą šnekam... Ir staiga per pusmetį viskas tarsi apvirsta aukštyn kojom. Nejučia prikandam liežuvį, nes jau nežinom, įrašinėja mus ar ne. Tą nuojautą sustiprina pilietines akcijas filmuojantys saugumiečiai, net nesivargindami apsimesti televizijos korespondentais. Jau kuris laikas respublikoje tikra teisinė suirutė. Karštligiškose teisingumo paieškose vis dažniau kaip šiaudo griebiamasi Konstitucijos, o pritrūkus teisinių argumentų pradedama apeliuoti į padorumą ir sąžinę.

Prezidentūros skandalas atidengė nemažai silpnųjų demokratijos pusių. Pamatėme, kad išsvajotoji demokratija be moralės – paprasčiausia butaforija. Su kartėliu pradedame pripažinti, kad kunigų ir kai kurių inteligentų ,,svaičiojimai”, kad moralė yra visuomenės klestėjimo pamatas, buvo gryna teisybė.

                     DEMOKRATIJOS  YDOS

Demokratija [gr. dēmokratia – liaudies valdžia] -  valdžia, faktiškai ar formaliai kylanti iš visuomenės daugumos valios. ,,Tai blogiausia valdymo forma, jeigu neskaitysime visų kitų”,- pastebėjo V. Čerčilis. Aišku, kad gana pavojinga, kai nekvalifikuota ar net beraštė dauguma sprendžia gyvybiškai svarbius valstybės klausimus (pvz., sprendžia  stojimą į ES).  Be to tik vieno balso persvara galima įteisinti ir labai abejotinus ar net aiškiai ydingus dalykus (prostitucija, kazino, homoseksualizmas). Vieno balso persvara - ir teisybė ne tik gali būti paversta neteisybe, bet ir diktatoriškai primesta kitai visuomenės pusei. Jeigu liaudis yra pilietiškai pasyvi, tai demokratija virsta mažumos diktatūra daugumai. Gerai, jei tai būtų pažangioji visuomenės dalis, deja kažkodėl aktyvesnės visada būna negatyviosios jėgos. Galima gana drąsiai teigti, kad jeigu dauguma nuo alkoholio, narkotikų, ydingos gyvensenos po truputėlį degraduos ir su laiku taps ne visai pilno proto, tai sveikieji turės būti uždaromi į ,,protnamius” ir tai pagal demokratijos principus bus visiškai teisėta, bet vargu, ar teisinga.

Pirmasis pastebėjimas. Daugumos nuomonių sutapimas ne visada yra teisybė.

Demokratinėje santvarkoje viršenybė skiriama įstatymui. Už jo pažeidimus yra baudžiama. Jeigu dėl nežinojimo pažeidei įstatymą, bet buvai išaiškintas – bausmė garantuota. Jeigu tyčia pažeidei įstatymą, bet nepakliuvai ir nebuvai nuteistas – esi nekaltas. Pavyzdžiui, nepilnametis vaikinukas per atvirų durų dieną kariniame dalinyje įsidėjo į kišenę ant stalo be priežiūros gulėjusius kelis šovinius. Pagal įstatymo raidę, tai ginklų grobimas, ir jam teks ilgam laikui sėsti į kalėjimą. Pilnamečiai dėdės, privatizuodami X objektą ,,praganė”(iš tikrųjų pagrobė) dešimtis milijonų ir nė vienas nesėdi. Patikėkime, visose šiose situacijose viskas padaryta pagal įstatymą, visi dokumentai tikrai sutvarkyti, bet kiekvienas jaučiame, kad čia kažkas ne taip. Arba, sakykim, valstybės tarnautojas perrašė akcijas žmonai. Ar dingo viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktas? Žinoma, ne. Bet įstatymas jau nebepažeidžiamas. Arba, atsistatydinęs iki apkaltos Prezidentas būtų laikomas lyg ir nekaltu, o po apkaltos – nusikaltėliu iki gyvos galvos, nors kaltinimų sumažėja net kelis kartus.

Antrasis pastebėjimas. Teisėtumas nereiškia teisingumo.

Aukščiau paminėtose situacijose nėra teisingumo, nes bausmės dydis nėra lygiavertis  įstatymo pažeidimo laipsniui. Kitaip tariant, įstatymo raidė išlaikoma, bet sudarkoma įstatymo dvasia. Prielaidas tokioms tendencijoms stiprėti formuoja vis labiau  įsigalinti ir praktiškai nebaudžiama biurokratija. O už ką ją nubausi – juk ji su tokiu uolumu gina kiekvieną instrukcijos raidę!  Taip ir renkame pažymas dėl pažymos, kurios paprastai net niekas neskaito. Tapome labiausiai notarizuota tauta: per metus mes apsilankome pas notarą daugiau kartų kaip tūlas užsienietis per visą savo gyvenimą. Deja, mes nė kiek nuo to netampame teisingesni.

Trečiasis pastebėjimas. Įstatyme turi vyrauti ne raidė, o dvasia – teisingumas.

 Konstitucinis teismas nusprendžia, ar įstatymas atitinka konstituciją, bet kas turi nuspręsti, kiek tas ar kitas įstatymas atitinka teisingumą? Intuityviai jaučiame, kad tiesos principai turėtų būti aukščiau už žmonių sugalvotas tiesas. Kaip tam tikras atskaitos taškas, kaip etalonas, tiesa turėtų būti viena. Kaip ir Dievas. Tad teisingumo samprata be Dievo sampratos tampa sunkiai įsivaizduojama. Apmaudu, kad aiškindami visuomenei šiuos dalykus dauguma mūsų intelektualų klaidina liaudį. Susidaro įspūdis, kad apie teisingumą kaip ir apie seksą išmano kiekvienas. Kaip tvirtina dvasininkai, TIESA nėra kažkokia lingvistinė abstrakcija ir turi labai aiškiai apibrėžtus vertinimo kriterijus, todėl jų pakeitimas įvairiais  iš bendro išsilavinimo išplaukiančiais samprotavimais, nuomonėmis ir filosofavimais ne tik neteisingas, bet ir žalingas. Bėdos prasideda tada, kai tiesos kriterijus pradeda nustatinėti politikai.

Ketvirtasis pastebėjimas.  Sistema, kurioje viršenybė teikiama įstatymui, o ne moralei, nebus pajėgi užtikrinti teisingumo. 

TOLERANCIJA – NE PLIUSAS. 

 JI – TROJOS  ARKLYS,  SU  KURIUO  Į  DEMOKRATIJĄ  ATITEMPIAMA

 DAUG  PAVOJINGŲ  DALYKŲ.

KAS  SĄLYGOJO  DEMOKRATIJOS  IŠSIGIMIMĄ

Noras kuo greičiau panaikinti sovietmečiu varginusį pirmo būtinumo prekių deficitą, privertė koncentruotis į ekonominius dalykus ir nejučia nuvedė į sumaterialėjimą.

Valstybė nematė reikalo skirti dėmesio naujos ideologinės politikos kūrimui. Dorovinis ugdymas buvo primestas bažnyčiai, kuri nepajėgė persiorientuoti darbui laisvės sąlygomis.

Žiniasklaida, buvusi demokratijos ugdymo pirmosiose gretose, dėl rinkos dėsnių buvo priversta pradėti pataikauti skaitytojui. Stiprėjo negatyvių reiškinių eskalavimo tendencijos, silpnėjo žiniasklaidos auklėjamoji reikšmė.

Lietuviško mentaliteto bruožai - individualizmas ir savanaudiškumas – neleido suvokti bendradarbiavimo ir kooperacijos reikšmės įveikiant sovietmečio ekonominį atsilikimą. Nyko bendruomeniškumo tradicijos, iro profsąjungos, kolektyvinio interesų gynimo būdo efektyvumas mažėjo. Taip buvo sudarytos sąlygos augti monopolijoms ir jų diktatui, konsoliduotis negatyviosioms jėgoms.

Vyriausybių valstybinio darbo patirties stoka ir neprofesionalumas, gyvenimo sričių politizavimas, valstybės kaip įvairių sferų nedalomos visumos nesuvokimas, perdėm sureikšmintas privačios nuosavybės vaidmuo ekonomikos augime, suprimityvintas rinkos dėsnių supratimas kuriant socialiai orientuotą ekonomiką, pataikavimas stambaus kapitalo interesams, neleido formuotis viduriniąjai klasei, vietoj jos palikdamos prarają. Didelė dalis visuomenės tapo nužtikrinti rytdiena ir prarado saugumo jausmą. Ilgalaikis teigiamų pokyčių nebuvimas pagimdė masinį pasyvumą, kuris palengvino sąlygas ir žemesnio lygmens kriminalinių elementų veiklai.

Verslo kriterijų taikymas kultūrai bei švietimui, valstybės paramos mažinimas joms, susilpnino jų prigimtinį vaidmenį, nušalino nuo dvasinių vertybių formavimo visuomenėje. Nepastebimai nyko riba tarp gėrio ir blogio. Netgi politikai ir intelektualai pradėjo prarasti dorovinę orientaciją. Susidarė sąlygos įsigalėti dvigubai moralei, didėjo prieštaravimai tarp teisėtumo ir teisingumo.

                  KAS  IR  KAIP  TURĖTŲ  VERTINTI  IR  GINTI  TEISINGUMĄ

Dar tada M.Gorbačiovas sakė, kad nebus Maskvos - nebus  kur teisybės ieškoti. Ko gera jis buvo teisus. Mat dabar ta trečiąja teisingumo paieškų pakopa vis dažniau tampa Strasbūras. Deja, jis prieinamas  tik turtingiems. O ką daryti tiems, kas ne iš turtingųjų? Peršasi mintis, kad tokią instituciją reikėtų sukurti. Ji ne tik  turėtų vertinti privačias situacijas, bet ar pats ruošiamas įstatymas nepažeidžia moralės normų. Gal būt tai paskatintų biurokratus žmoniškiau žiūrėti į savo darbą, politikus atsakingiau sklaidytis nuomonėmis ir pažadais, o paprastiems žmonėms suteiktų viltį rasti teisingumą rasti čia, Lietuvoje.

                                                  KĄ  DARYTI ?

                      Žinoma, kuo skubiau ištaisyti šias klaidas. Nuo ko pradėti?

Pirmučiausia suvokti, kad prisidirbome tiek, kad be Dievulio pagalbos jau nebeišsikuopsime. Laimė, šiam žingsniui įgyvendinti visiškai nereikia nei pinigų, nei ES fondų paramos. Pakanka pasiimti Respublikos himną ir atidžiai jį perskaityti. Kartą, kitą, dešimtą – kol suvoksi, ką ten norima pasakyti. Žinoma, labai pravartu būtų tą patį padaryti ir su Dekalogu.

DEMOKRATIJA  IR  MORALĖ

KAS  KELIA  TIKRĄJĮ  PAVOJŲ  DEMOKRATIJAI

          Nors sovietinė sistema ir buvo smarkiai ideologizuota, bet ji stengėsi mus apsaugoti nuo blogio: už homoseksualizmą ir pornografiją buvo baudžiama, girtavimas, būrimai, tinginystė, paleistuvystė – smerkiami, nepadorūs žodžiai spaudoje ir televizijoje nevartojami. Kiekvienoje įstaigoje matomiausioje vietoje kabėdavo ,,Moralinis komunizmo statytojo kodeksas”. Deja  ateistinis auklėjimas labai susilpnino mūsų imunitetą blogiui, todėl vien Holivudas per keletą metų mūsų mąstymui padarė daugiau žalos, nei visa sovietinė auklėjimo sistema per pusę amžiaus. Išsitrynė riba tarp gėrio ir blogio, deformavosi dvasinių vertybių samprata.

 Prieš 14 metų mes kovojome už išlikimą pasaulio politiniame žemėlapyje, o dabar pradedame suprasti, kad reikia kovoti jau už patį pasaulį, kad tas žemėlapis ką nors dar reikštų, nes pati Žemė kaip niekada tapo tokia trapi ir pažeidžiama. Toji kova pereina į kokybiškai naują plotmę. Nykstant sienoms ir politinei priešpriešai, ramybės pasaulyje nedaugėja. Atsiranda naujas, gerai besimaskuojantis ir pavojingas priešas. Jis neturi nei tautybės, nei pilietybės. Jis nepaiso nei sienų, nei politinės sistemos. Ne, tai ne terorizmas. Tai  BLOGIS.  Vis didėjantis pasaulietiškos moralės ir kultūros standartų neatitikimas Dekalogui ir iššaukia konfliktą. Kiek atidžiau pasigilinę suprasime, kad daugeliu atvejų terorizmas yra tik drastiškas būdas atkreipti pasaulio dėmesį katastrofiškai smunkančią moralę ir tesingumo nesilaikymą.

BLOGIO  DIALEKTIKA

Blogis nėra kažkokia neapibrėžiama abstrakcija. Jis turi tiksliai apibūdinamus požymius ir savo vystymosi dėsnius*. Pasekime kelią, kaip blogis atėjo į mūsų demokratiją.

Sovietmečio kartos gyveno kapitalistinio pasaulio įsivaizduojama tobulumo vizija. Nepriklausomybė atrodė tarsi vienintelis ir galutinis tikslas, kurį pasiekus automatiškai pradės klestėti gerovė. Naujoji santvarka buvo priimta besąlygiškai, vienpusiškai ir nekritiškai. Tai buvo klaida, kuri iš esmės ir atvedė į šiandieninę suirutę.

Blogai, kad sąjūdžio politikai, didvyriškai pralaužę geležinę uždangą ir apsvaigę nuo laisvės oro nebepamatė, kaip pro jų padarytas pralaužas iš anapus plūsta ir ano pasaulio šiukšlės, neretai panašios į nekaltus spalvotus popierėlius. Nematė, kad juos dosniai žeria solidus ponaitis, savo skeltanages kojas stropiai paslėpęs po demokratijos ir racionalumo fraku.

Blogiau,   kad tas juodasis  ponaitis ne tik praretino atrodo nepalaužiamų mūsų tautos didvyrių gretas, bet ir nepastebimai parklupdė po savo altorium mūsų laisvės šauklį ir demokratijos garantą – žiniasklaidą. Šiandien išgarsėti gali ne gerais darbais, bet tik kulkosvaidžiu pakirtęs visą kaimą – vieno žmogaus jau per maža. Vaizduojamasis menas prigrūstas ne tik lėkštos pornotematikos ir smurto, bet ir įvairiarūšės mistikos. Tokio ,,meno” pražūtingumą šiandien net prognozuoti sunku.

Blogiausia,  kai į mūsų gyvenimą prasiskverbęs blogis pradedamas laikyti nepavojingu ar netgi normaliu reiškiniu ir pradedamas įteisinti įstatymais. Taip atsitiko su azartiniais lošimais. Eilėje nekantrauja prostitucija, homoseksualizmas…

Turėjo praeiti ne vieneri metai, kad pradėtume suprasti, kad pasiektoji laisvė buvo iliuzinė: pasirodo, už geležinės uždangos laukė dar vienas blokados žiedas – daug klastingesnis ir pavojingesnis už pirmąjį, nes buvo  nematomas ir nepažymėtas jokiame politiniame žemėlapyje.  Jį įveikti gali tiktai žmonės, aiškiai suprantantys, kas yra blogis ir mokantys atpažinti jį dar pradinėse stadijose, kol jis atrodo nekaltai ar net simpatiškai. Priimta laikyti, kad blogio indikatorius yra DEKALOGAS. Tai neturėtų nieko šokiruoti, nes visa europinė kultūra ir civilizacija remiasi judaizmo – krikščionybės tradicija ir filosofija. Mes turime būti be galo dėkingi Vcincui Kudirkai, sugebėjusiam Dekalogo nuostatas taip paprastai ir įtaigiai perkelti į mūsų Respublikos Himną.

DVI  KONSTITUCIJOS

                      Pasaulyje priimtoje teisės sistemoje yra keli postulatai (aksiomos):

1. Nekaltumo prezumpcija (abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai).

2. Įstatymas negali būti plečiamai aiškinamas.

3. Joks įstatymas negalioja atgal (į praeitį).

4. Joks teisėjas negali nagrinėti bylos, liečiančios jo interesus.

Paskutiniuoju metu, atrodo, atsirado dar vienas: konstitucinis teismas neklysta ir jo sprendimai nekomentuotini. Bet štai Jonas Šedys iš T.Vokės pateikia keleta pastebėjimų, kurie verčia tuo suabejoti. Štai  apsvarstęs grupės Seimo narių kreipimąsi, Konstitucinis teismas (KT) priėjo išvadą, kad mirties bausmė prieštarauja Konstitucijai, nors joje net tokios sąvokos nėra. Toks sprendimas buvo priimtas pataikaujant ES reikalavimams, bet ne teisingumui išlaikyti – dauguma (85 %) gyventojų pritarė mirties bausmei. Tai akivaizdus plečiamojo įstatymų aiškinimo pavyzdys, antrojo teisės postulato pažeidimas.

Premjero G.Vagnoriaus Vyriausybės nutarimu, buvo padidinti teisėjų atlyginimai. Naujai išrinktas Seimas pradėjo ruošti įstatymą jiems kiek sumažinti. Nors Seimo įstatymai yra aukštesnio lygio nei Vyriausybės nutarimai, Konstitucinio teismo teisėjai išaiškino, kad tokio įstatymo priimti negalima, nes esą tai pažeistų Konstitucijos garantuotą teisėjų nepriklausomumo principą. Taip teismo teisėjai ne tik neatsižvelgė į Konstitcijos garantuotą teisės aktų rangą, bet ir pasirodė esą savanaudžiai ir pažeidė ketvirtąjį teisės postulatą.

Spręsdamas J.Borisovo pilietybės klausimą, KT ne tik netaikė Rolandui Paksui nekaltumo prezumpcijos, bet iš viso išbraukė Prezidentui duotą Konstitucijos teisę suteikti pilietybę išimties tvarka. Be to net nepriimta domėn, kad pilietybės suteikimo dekretą pasirašė (kontrasignavo) tuometinis Vidaus reikalų ministras J.Bernatonis. Tarptautinių žodžių žodyne pasakyta: ,,Kontrasignacija (lotyniškai contra ,,prieš” + signatare ,,pasirašyti”) – atitinkamo ministro parašas valstybės galvos (monarcho ar prezidento) akte, reiškiantis, kad ministras prisiima už šį aktą teisinę ir politinę atsakomybę”.

Neimami domėn ir prieš tai buvusių prezidentų  kur kas daugiau abejonių keliantys pilietybės suteikimo faktai. Be to KT paskirtis vertinti teisės aktus, o ne asmens teisumą ar neteisumą. ( Konstitucijos, kaip tesės instituto visuminį suvokimą buvo gražiai išaiškinta KT nutarimo motyvacinėje dalyje, 2004 05 25 svarstant įstatymo pataisos, neleidžiančios R.Paksui kandidatuoti, kostitucingumą. Gal kas turite galimybę gauti jo kopiją ar stenogramą.)

Tik iš kelių aukščiau paminėtų pavyzdžių aišku, kad KT nėra ,,šventa karvė”. Taigi, kyla klausimas, kas galėtų būti aukščiau Konstitucijos, kad nebūtų pažeidžiamas teisingumas. Neoficialiai lyg ir pripažįstama, kad iš esmės toks institutas yra. Jis apibendrina ilgalaikę visos žmonijos gyvenimo patirtį teisiniais bei moraliniais aspektais ir galėtų būti gera KT pagalbininkė. Tas institutas - tai visiems gerai girdėta Biblija. Grįžtant prie aukščiau paminėto atvejo, reikia pasakyti, kad mirties bausmė buvo ir Kristaus laikais. Tai Dievo suteikta teisė valdžiai, turinčiai palaikyti tvarką ir įgyvendinti teisingumą.

Prisiminkime, kad ir Popiežius ir mūsų Prezidentas R.Paksas siūlė Europos konstitucijoje įtvirtinti krikščionybės principus. Deja, Europos visuomenė šito neišgirdo, nors visa europinė kultūra ir civilizacija remiasi judaizmo – krikščionybės tradicija.

Dar pora gyvenimiškų situacijų: žmona paprašo pažįstamą autoritetingą vadovą pabarti stikliuką pamėgusį vyrą, kaimynas diržu pagrasina įsitriukšmavusiems kiemo vaikams (panašus ir Mažono atvejis Ukmergėje) . Pagal demokratinius įstatymus vienas praranda postą už kišimąsi į privačius reikalus, o kitas gerokai teisėsaugos patampomas už smurto panaudojimą prieš vaikus.

O Biblijoje paskyta labai paprastai ir aiškiai – blogai darantį perspėk. Tai tavo kaip piliečio pareiga. Ar demokratinėje visuomenėje gali būti ,,tupdoma” už pilietinės pareigos atlikimą? (Jūsų komentaras?)

Atrodo, kad viena iš šio didžiulio šurmulio priežasčių yra ir skirtingai suprantamos tiesos, teisingumo, dorovės, dvasinių vertybių, pilietiškumo sąvokos. (Eksperimento dėlei, atsiųskite išsamesnes savo formuluotes – palyginsime. Jeigu kas turite užsilikusį ,,Moralinio komunizmo statytojo kodekso” tekstą, pridėkite ir jį. Būsime dėkingi tiems žinovams, kurie galėtų nurodyti daugiau Konstitucijos ir Šv.Rašto prieštaravimų. Paskutinis KT nutarimas, paremtas visuminiu Konstitucijos suvokimu ir neleidžiantis R.Paksui iki gyvos galvos kandidatuoti į prezidentus, ko gera prieštarauja ne tik Šv.Raštui, bet ir elementarioms krikščioniškos moralės normoms. Be to laukiame Jūsų pamąstymų ar referatų žemiau pateiktomis  temomis.)

MORALĖS  VAIDMUO  DEMOKRATIJOS  TRADICIJŲ  UGDYME

ĮSTATYMAS: RAIDĖ  IR  DVASIA

ASMENYBĖ  IR  LAISVĖ.

RELIGIJOS  FILOSOFIJA.         

RELIGIJA  IR  POLITIKA.

HUMANIZMAS  IR  KRIKŠČIONYBĖ.

LIETUVOS  SĄJŪDIS  IR  DVASINIS  ATGIMIMAS

ŽINIASKLAIDA  IR  MORALĖ.

VERSLAS  IR  MORALĖ

NVO – DEMOKRATIJOS TRADICIJŲ MOKYKLA

BIBLIJA – PIRMOJI  ŽEMĖS  KONSTITUCIJA

RAŠYTI  IR  NERAŠYTI  ĮSTATYMAI

Teko girdėti, kad ir nusikaltėliai turi savo nerašytą garbės kodeksą. Įdomu, kiek jis atitinka demokratijos reikalavimus? O ar politikai turi tokį kodeksą? Ar nerašytus įstatymus irgi reikia užrašyti?

VIETOJE  REZIUME

  Taip vadinamasis prezidentūros skandalas atidengė ne politinę, o moralinę visuomenės krizę. Konfliktas nejučia iš politinės sferos perėjo į dorovinę plotmę, ir prezidento asmuo tapo nebe valstybės simboliu, o teisingumo simboliu. Aišku, jis nėra toks nepriekaištingas, kokio norėtume ir būtent dėl to kilo daugiausia painiavos ir bereikalingų emocijų. Suprantame, kad tokiu idealu per du tūkstančius metų tebuvo vienas žmogus – Jėzus Kristus. Bet žmogaus galimybės neribotos. Jis gali plaukioti lediniame vandenyje, vaikščioti žarijomis. Nereikėtų pamiršti, kad ir dvasinių savybių ugdymui ribų nėra. Mes galime tobulėti iki dieviškojo lygio. Vieninteliam iš Žemės gyventojų, tik Žmogui yra suteikta tokia galimybė.

Kas vyko pas mus prieš keturiolika metų ir kas vyksta dabar, nėra atsitiktinis sutapimas. Sąjūdis, Baltijos kelias - tebuvo mokyklinis egzaminas, toks dvasinis pakilimas tikrai buvo Dievo pirštas ir tikrai Jo valia mums buvo patikėtas nematomas, bet galingas ginklas. Tai jis sustabdė tankus prie televizijos bokšto ir Parlamento, tai jis sudrebino  komunistinės sistemos pamatus Europoje. Tas ginklas – viltis ir tikėjimas.  Gal būt tik šis vienintelis pažadas grąžinti juos ir lėmė triuškinančią R.Pakso pergalę.

Mūsų demokratija laiko egzaminą. Kuo ji taps, jeigu jo neišlaikys? Ar sugebėsime padaryti mūsų demokratiją moralią ir teisingą? Prisipažinkime patys sau – viskas priklausys nuo to, kiek mes patys sugebėsime  tapti doresni ir geresni.

           Originalas