Dori žmonės myli Tėvynę. Tėviškė, Gimtiinę ir stengiasi padaryti jai ką nors gera. Svėdasiškiai irgi myli savo gimtuosius Svėdasus ir nori matyti juos gražius. Visi stengiasi jiems kuo nors padėti, bet per kasdienius reikalus, kartais tai pamirštama.
O rūpesčių čia daug. Labai svarbu miestelyje pakloti šaligatvius, apšviesti gatves, nutiesti dviračių takus. Viso to šiandien reikia, nors Svėdasai ilgai gyveno ir be to.Tačiau laikai pakito.
Garbinga Svėdasų praeitis. Jau XVI a prie Alaušo ežero kunigaikščiai Radvilos pastatė rūmus, prie jo kūriesi Svėdasai - jo senasmiestis, centras, bažnyčia. Svėdasiškis rašytojas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas parašė net legendą: "Alaušo varpas". Viskas čia sukasi apie Alaušą.
Alaušas gyvas iki šiol. Papūtus šiaurės vėjui, jis su įniršiu puola jau pelkėti pradėjusius ežero krantus, o jam nutilus, lygiame lyg veidrodis vandens paviršije, atsispindi Svėdasai. Atrodo, jie brenda į Alaušą ieškoti nuskendusio varpo...
Nors Alaušas dar gyvas, tačiau jau juntamas jo merdėjimas: krantai pelkėja, dugnas prižėlęs žolių. Seniu to nebuvo. Kai jaunystėje su draugais plaukdavome per ežrą, matydavome smėlėtą dugną. Dabar gi, vos už nendryno, jau pilvą kutena žolės, o kur ankščiau būdavo daržai, liūliuoja pelkės. Visa tai kelia nerimą.
Pasaulyje ir Lietuvoje yra nemažai užpelkėjusių ežerų. Netoli Svėdasų, kažkada tyvuliavęs ežerėlis, jau prapuolė. Dabar jis vadinamas Vadų bala. Joje ramiausiai spangolaujame, nors vietomis dar yra išlikę akivarų. Vakarais pakyla būriai uodų.
Jeigu nesusirūpinsime, po daugelio metų ir Alaušą ištiks tiks pat likimas. Mūsų vaikaičiai ar provaikaičiai vietoj gražuolio ežero, matys pelkę. Ar tada kas nors norės gyventi prie pelkės ir savo krauju maitinti uodus.? Nebus Alaušo - nebus ir kurortinių Svėdasų.
Rūpinkimės visi bendromis jėgomis Alaušo ežeru. Tvarkykime jo pakrantes, valykime dugną. Tik taip išgelbėsime visų mūsų mylimą Alaušą, o tuo pačiu ir Svėdasus. Jeigu to nepadarysime, ateityje niekam nereikės nei šaligatvių, nei apšvietimo, nei dviračių takų...
Algimantas Indriūnas
© 2024 svedasai.info | Interneto svetainių kūrimas
|