į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
Svėdasiškių draugija "ALAUŠAS"
2017-02-28. Kraštietis Almuntas Baronas: socialinė raiška ir tapybos parodos

Pranas Almuntas Baronas (vadinamas Almuntu) yra Svėdasų krašto, plačiai pagarsėjusio nepaprastu savo gamtos grožiu, upių ir ežerų tyrumu, girių ir šilojų žalumu, vaikas. Nuo mažens išgyventas gamtos grožio ir harmonijos pajautimas buvo vienas iš svarbiausių veiksnių, išugdžiusių jo, kaip ir daugelio kitų šio krašto žmonių, įvairius talentus, ypač – socialinę asmenybės raišką, polėkio veržlumą, kūrybiškumą ir estetinius gebėjimus, lydėjusius visą gyvenimą. Tai rodo visas Almunto gyvenimo kelias, ypač – jo socialinės bei kultūrinės raiškos vingiai.

 

A. Baronas gimė 1936 m. sausio 26 dieną anoje Lietuvoje, Rokiškio apskrityje (dabar Anykščių r.), Svėdasų valsčiuje, Daujočių kaime, ūkininkų šeimoje. Tėvų sodyboje prabėgo patys gražiausi jo vaikystės ir paauglystės metai, čia jis peržengė ir kupiną romantikos, svajonių bei lūkesčių jaunystės slenkstį.

 

Augo kaime, šalia Svėdasų su tėveliais ir seserimis. Per kalvas ir pušynėlius vingiuojančiu žvyrkeliu, lydimas paukščių giesmių ir pušų ošimo, daug metų su kaimo vaikais jis traukė mokyklon ir atgal, o paruošęs pamokas, kibdavo į darbus – talkino šeimai tvarkytis ūkyje. Čia jis išmoko ne vien įvairių darbų, bet kartu ir subrendo, sutvirtėjo, pasiruošė gyvenimo iššūkiams.

 

Almuntas čia gerai pažino kaimo žmonių gyvenimo būdą – psichologiją, savitarpio santykius, tradicijas, rūpesčius ir svajones, matė visus pokario metų baisumus, smurtą bei žiaurumus. Gal todėl jis dar stipriau pamilo savo gimtąjį kraštą, dorus jo žmones, gyvenimo grožį. Šiuos jausmus ir prabėgusios vaikystės prisiminimus, kaip šventą likimo reliktą, A. Baronas išsaugojo iki šių dienų. Pasak jo, prie jų dažnai grįždavo ir gyvendamas Ukmergėje, ir daug metų žiemodamas saulėtoje Floridoje...

 

F 1

Paskui savo svajonę

Baigęs Svėdasų vidurinę mokyklą (dabar J. Tumo-Vaižganto gimnazija), į gyvenimo kelią A. Baronas pasuko paskui savo svajonę – įstojo į Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetą ir, baigęs Pramoninę bei civilinę statybą, 1959 m. įgijo statybos inžinieriaus diplomą. Iš pradžių apsistojo arčiau gimtinės – Anykščiuose ir pora metų vadovavo statybos darbams, kol įsidarbino Ukmergės rajono architektu. 1961 m. persikėlė į Ukmergę, kur vadovavo projektavimo organizacijai, turinčiai skyrius Rokiškyje bei Utenoje ir rengė projektus Šiaurės Rytų Lietuvos žemės ūkio objektams. Pats sukūrė savo namo projektą, pasistatė jį, vedė Algiminą ir abu užaugino dukras Nomedą bei Mantę.

 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, trejetą metų Almuntas gyveno JAV, pas Mantę ir dirbo statybose. Grįžęs į Lietuvą, įsidarbino Ukmergės rajono savivaldybės vyriausiuoju kraštovaizdžio architektu. Po šešerių metų tapo pensininku ir jo gyvenimas tarsi suskilo pusiau: vasaras su žmona ėmė leisti Ukmergėje, o šaltuoju metu gyvena Floridoje, pas dukras. Čia daug laiko skiria kelionėms ir mėgstamiems savo užsiėmimams, kurių jo galvoje, rodos, niekada netrūko.

 

Ne vien duona sotus...

Yra klausimų, į kuriuos atsakymo pasaulyje seniai ieško šimtai filosofų, psichologų ir kitų mokslininkų, tačiau nesėkmingai. Vienas jų – žmogaus talento, kūrybinių gebėjimų, galių, pagaliau – jo socialinės raiškos intensyvumo ir lygio visuomenėje prigimtis. Kas ją lemia ir formuoja? Kodėl vieni piliečiai gyvenime tenkinasi vien savo buitiniais egzistencijos reikalais, o kiti yra „ne vien duona sotūs“ ir aktyviai dalyvauja bendruomenių visuomeniniame gyvenime ar sprendžia sudėtingas mokslo bei praktikos problemas? Deja, vieningo atsakymo į tai, išskyrus skirtingas hipotetines prielaidas, niekas dar nesurado...

 

Mūsų kraštietis A. Baronas socialiniam bendruomenės gyvenimui niekada nebuvo abejingas. Pasak dukros Nomedos, jo socialinės reikmės ir raiška visuomet buvusi labai plati, įvairi ir intensyvi. Manoma, kad tai daug lėmė asmeninės savybės ir anksti – dar paauglystės ar jaunystės metais Svėdasuose – susiformavę jo estetiniai, kultūriniai ir kiti socialiniai bei saviraiškos poreikiai. Almuntas visuomet buvo humoro mėgėjas, balsingas šlagerių ir arijų atlikėjas, nepakeičiamas šokio partneris, genialus šmaikštuolis scenoje: drąsus renginių vedėjas, mįslingas Maironio skaitovas, o paskui – ir sumanus bitininkas. Mėgsta jis pagroti lūpine armonikėle ir akordeonu. Apskritai, jį visada domino įvairios visuomeninės veiklos sritys, nes yra atviros pasaulėjautos, niekad nesenstantis ir siekiantis suspėti visur, būti su visais.

 

Potraukį saviraiškai Almuntas aiškiai pajuto Kaune, kai pirmąkart atvykęs į institutą, įstojo į studentų literatų būrelį ir aktyviai čia reiškėsi visus penkerius metus. Beje, jis čia parašė ir garsiąją savo satyrą „Kaip aš tapau gyvuliu“, pagal kurią institute buvo sukurtas pirmasis trumpametražis kino filmas, o mokslų pabaigą vainikavo jo autorinis kūrybos vakaras.

 

Pradėjęs darbą Anykščiuose, nedvejodamas 1959 m. jis įstojo. į Kultūros namų dramos studiją, vadovaujamą žinomo režisieriaus Broniaus Zabielos, ir greitai Antano Vienuolio-Žukausko pjesėje „Prieblanda“ sėkmingai suvaidino Samoduką. Su šiuo spektakliu aplankė daug Aukštaitijos rajonų, o Vilniuje dalyvavo respublikiniame dramos būrelių konkurse ir pelnė trečiąją vietą. Už pjesės pastatymą ir spektaklius, dramos rateliui 1960 m. buvo suteiktas Anykščių liaudies teatro vardas (rež. Bronius Zabiela).

 

Ne mažiau įspūdinga jo socialinė raiška buvo ir Ukmergėje. Įdomu tai, kad kūrybinius ir kitus socialinės raiškos poreikius Almuntas išsaugojo iki šių dienų. Baigęs profesinę tarnybą ir išėjęs į pensiją, jis ėmėsi dar vieno mėgstamo užsiėmimo – bitininkystės – tapo patyrusiu Ukmergės bei Floridos bitininku, pripažintu medaus ekspertu.

F 3

Su teptuku rankoje

Būdamas pensijoje, A. Baronas nelauktai susidomėjo tapyba ir su įkvėpimu atsidėjo šiai veiklai. Tai buvo dar viena jį globojusių Mūzų išdaiga. Tiesa, iš pradžių jis tam neskyrė daug dėmesio, nes visa tai prasidėjo kažkaip labai natūraliai ir kasdieniškai. Tačiau vėliau tapyba jį tiesiog užvaldė...

 

Ir ko tik nepadarys seneliai dėl savo anūkų!? Floridoje Almuntas itin dažnai leisdavo su jais laiką. Pasak Nomedos, apsėdę ratu, jie vis prašydavo senelį papasakoti apie vaikystę ir Lietuvą, kur užaugo. Tad Almuntas vėl ir vėl kalbėdavo jiems apie gimtus Daujočius ir savo tėvų namus. Deja, anūkai ne viską suprasdavo...

 

Kad būtų aiškiau, kartą į rankas jis paėmė pieštuką ir popieriaus lapą, kuriame ėmė ryškėti trobos, kadaise stovėjusios anapus Atlanto, tolimame Daujočių kaime, kontūrai. Anūkai buvę sužavėti... Taip „gimė idėja viską perteikti ir įkūnyti drobėse, – sako dukra Nomeda. – Todėl netrukus, jo rankose atsirado ir teptukas, ir dažai... Tokia buvo pradžia“.

 

Piešti A. Baronas kadaise buvo bandęs ir stodamas į institutą, bet išlaikęs egzaminą, šį užsiėmimą „užmetęs“ – pritrūkęs laiko. Tada tai užgožė studijos, darbas ir buities reikalai. Ir koks netikėtumas – praėjus keletui dešimtmečių, tapyba tapo pačiu svarbiausiu jo laisvalaikio užsiėmimu. Dabar su teptuku, drobėmis ir paveikslais jis nebesiskiria nei Floridoje, nei Ukmergėje.

 

Kasdien čia sėda prie molberto, ima į rankas teptuką, o galvoje kirba nauji sumanymai. Į drobes gula Svėdasų, Ukmergės, Vilniaus, Klaipėdos, Baltijos pajūrio ar kelionių iš Paryžiaus, JAV bei kitų kraštų vaizdai. Nors jis ne profesionalas, tačiau Mūzų užgaidų ir vilionių, rodos, dar neapvylė...

 

Jubiliejinės parodos

Pasitinkant 80-mečio sukaktį, pasitaikė proga prisiminti ilgą ir prasmingą A. Barono visuomeninės bei kūrybinės veiklos kelią. Tam Ukmergėje ir Svėdasuose buvo surengtos Almunto paveikslų, tapytų 2000–2016 m., jubiliejinės parodos, kuriose eksponuota daugiu kaip 30 įvairios tematikos, stilius ir formato paveikslų.

F 5

Paroda Ukmergėje

Spalvinga A. Barono kūrinių paroda Kultūros centro Dailės galerijoje duris lankytojams atvėrė 2016 m. rugpjūčio 6 d. Ji veikė mėnesį ir sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo. Į atidarymą atvyko autorius su šeima, giminės, draugai, bičiuliai, kolegos, meno gerbėjai iš Vilniaus, Kauno, Ukmergės ir kitų Lietuvos miestų bei Amerikos. Iš viso šventėje dalyvavo apie šimtą žmonių (tarp jų – ir šių eilučių autorius su žmona). Ypač daug dalyvavo ukmergiškių, nes Almuntas čia laikomas savu ir daugeliui jų yra gerai žinomas.

 

Parodos atidarymas prasidėjo muzikiniu sveikinimu autoriui, kurį atliko Ukmergės meno mokyklos Muzikos skyriaus mokytoja Angelė Adamonienė ir moksleivės. Paskui muzikos kūriniais jos paįvairino visą renginį. Apie savo kūrybos ištakas, sumanymus, kai kurių paveikslų idėjas bei istorijas ir surengtą parodą kalbėjo jos autorius A. Baronas.

 

Galerijos vadovas ir popietės vedėjas Egidijus Darulis, pasveikinęs sukaktuvininką mažai paplitusio dambrelio muzika, su žmona Kristina užtraukė jam smagią dainą. Visus sudomino žurnalisto ir režisierius Kęstučio Česnaičio vaidybinis filmas „Paveikslas“, skirtas Almunto kūrybai ir laisvalaikiui, bei anūkės Eglės filmas „50 metų kartu“, sukurtas senelių vedybinio gyvenimo jubiliejui ir A. Barono socialinei raiškai pristatyti.

Šventę paįvairino nuoširdūs sveikinimai ir linkėjimai jubiliatui, teikiamos gėlės, draugiškos šypsenos ir tradicinė daina „Ilgiausių metų“...

 

O kur dar bendras salės šurmulys – pažintis su paveikslais, individualūs pokalbiai su autorium, svečių pašnekesiai bei įspūdžiai, kur bendros vaišės ir juokai prie švediško stalo ar šiltas ir nevaržantis bičiulių pabendravimas erdviuose Algiminos ir Almunto Baronų namuose, pilnuose šventiško klegesio bei muzikos!?

 

Ekspozicija Svėdasuose

Naivu būtų lyginti Svėdasus su Ukmerge (ne tas statusas ir masteliai), tačiau ir čia meno parodos – ne naujiena. Atidarius bibliotekoje meno galeriją, jas čia rengia bibliotekininkės, dailininkai, kraštiečių organizacijos.

 

Prisiminkime, pavyzdžiui, Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ kartu su biblioteka surengtas tautodailininko Vytauto Merkio (Utena), dailininkės Irenos Meištaitės (Vilnius) paveikslų, tautodailininko Valentino Algirdo Kaliūno (Vilnius, Varėna) fotografijų ar kitas parodas. Pagirtina yra ir tai, kad pastaruoju metu meno darbų parodas, kurioms eksponuoti reikalingi dideli plotai, vis dažniau gyventojams rengia ir Anykščių rajono kultūros centro Svėdasų skyrius (kultūros namai – KN).

Jubiliejinė A. Barono paveikslų paroda į jo gimtinę buvo pervežta 2016 m. rugsėjo pradžioje tiesiai iš Ukmergės ir įkurdinta Svėdasų KN salėje. Jos ekspozicija pasirūpino KN direktorė Rožė bei Vilius Lapieniai ir ukmergiškis, Almunto sūnėnas Valdas Gimbutis. Paroda veikė visą mėnesį, o kraštiečiams ji pristatyta rugsėjo 18 d. Paroda sulaukė didelio miestelio žmonių dėmesio.

 

Pristatydama autorių gyventojams, direktorė R. Lapienienė kalbėjo apie parodos gimtinėje sumanymą, ekspoziciją ir organizacinius rūpesčius. Plačiau apie parodos idėją, paskatinusią čia ją atvežti ir eksponuoti, taip pat paveikslų tematiką ir jų gimimo istorijas kraštiečiams papasakojo autorius A. Baronas. Renginio dalyviai pateikė daug klausimų. Viską aptarę, kraštiečiai šiltai pabendravo su autorium prie tradicinio arbatos puodelio, nes pasikalbėti, nesimačius tiek laiko, visiems buvo apie ką...

F 8

Kokie tie paveikslai?

Klausimas – tradicinis, tačiau nelengvas, nes atsakymas dažno žiūrovo galvoje, neretai būna daugiau ar mažiau skirtingas. Dėl skonio, kaip sakoma, nesiginčijama! Todėl atsakymo į jį, aplankiusiam parodą žiūrovui, dažniausiai tenka ieškoti pačiam. Jam gali padėti ir autorius ar meno žinovai. Tuo tarpu man, atidžiai apžiūrėjus parodas, Almunto paveikslai padarė gan stiprų, malonų ir teigiamą įspūdį, išlikusį iki šių dienų.

Apskritai, iki tol A. Baronas, kaip tapytojas, ir jo paveikslai meno pasaulyje buvo mažai žinomi. Tai lėmė kelios priežastys. Pirmiausia, jis niekada nelaikė savęs tikru dailininku ar tapytoju.

Kita vertus, visai nesirūpino savo paveikslų reklama – nerengė personalinių parodų, nedalyvavo bendrose (kad ir mėgėjų) tapybos darbų ekspozicijose. Be to, labai mažai kas žinojo jį tapant, o jo paveikslus buvo matę tik šeimos nariai ar giminaičiai.

 

Todėl pirmoji paroda, surengta Ukmergės bei Svėdasų bendruomenėms, buvo ne vien jo, kaip dailininko mėgėjo, viešas prisistatymas, bet kartu – ir nemažas siurprizas daugeliui kraštiečių bei kitų meno mylėtojų. Yra prielaidų, kad jo aplinkos žmonės iki tol jo pomėgį tapyti vertino gan rezervuotai – daugiau dėmesio skyrė jo įdomiam laisvalaikio polinkiui ar naujai užgaidai, negu dideliam Almunto kūrybiniam įdirbiui bei darbo rezultatams. Tuo metu tokie dalykai, kaip kūrybinis įdirbis – paveikslų skaičius ir meninis lygis, jų reikšmė ir vertė, paskirtis ir naudojimas – dar tūnojo visiškoje nuošalėje, o paveikslai ir toliau buvo statomi namuose, prie sienos. Kaip nauji autoriaus sumanymai ir idėjos, jie kantriai laukė ateityje savo eilės...

 

Peršasi prielaida, kad kažkiek tam įtakos galėjo turėti ir ramus bei „išlaikytas“ autoriaus būdas, gan atlaidus (gal net nedrąsus?) jo požiūris į naują ir visai dar nepažįstamą jam užsiėmimą – tapybą. Kadaise dukra Nomeda yra sakiusi: „Tėtė nėra profesionalus dailininkas. Tik mėgėjas, tačiau kiekvieną sukurtą darbą vertino ir tebevertina labai savikritiškai.“ Beje, to, atidarydamas parodą Ukmergėje, nepamiršo pažymėti ir pats Almuntas: „[...] tapybos meno niekada nesimokiau, – sakė jis, – todėl visi šie paveikslai, švelniai tariant, yra nelabai aukštos technikos lygio, bet ką padarysi...“

 

Nepaisant didelio įdirbio ir sėkmingų ieškojimų bei atradimų (tą rodo parodos paveikslų skaičius, jų tematikos bei stiliaus įvairumas), autoriaus žodžiai puikiai patvirtino jo požiūrio į savo tapybą, gebėjimus ir įdirbį natūralumą bei paprastumą. Almuntas visai to nesureikšmina ir dabar. Jis lieka toks pat kuklus, kaip ankščiau. Rodos, net neketina brautis į Parnasą ar akademinio lygio tituluotų dailininkų tarpą. Jam gerai ir čia – tarp savo paveikslų, tarp savo gerbėjų...

 

A. Baronas nesureikšmina taip pat ir savo pomėgio tapyti. Pasak jo, „Ateina toks laikas, kada nebereikia eiti į darbą, ir visi galvoja kuo čia reikės užsiimti, – sako jis. – Tai galiu jus patikinti, kad tapyba yra labai geras užsiėmimas... Ji ir laiką „paima“, ir netgi kažkuriuo momentu gali pasijusti esąs kūrėjas. O tai, tarp kitko, pagyvenusiam žmogui yra svarbu, – ir dar priduria. – Aš juokauju.“

 

Jis net nemini tokių populiarių dailės sąvokų, kaip „pašaukimas“, „talentas“, „įkvėpimas“ ar kitų. Vietoje jų, čia suskamba jam būdingo humoro gaidelė. Esą tapyti pradėjęs dėl anūkų „kaltės“. Taip esą „<...> gimė trys pirmieji paveikslai, kuriuos aš labai madingai pavadinau triptiku – kaip tikras dailininkas. Kodėl taip pavadinau, paskui negalėjau išsiaiškinti. Ar todėl, kad paveikslai trys, ar kad namas iš trijų pusių, ar kad man buvo tuo metu beveik trys metai, ar dėl to, kad tai yra treji iš paskutiniųjų Lietuvos tarpukario Nepriklausomybės metų“.

Pristatydamas žiūrovams triptiką „Tėviškė“, alsuojantį nuoširdžia meile gimtinei, tėvų žemei, gyvenimui ir sodybai, kiekvieną paveikslą Almuntas aptaria atskirai. Juose įkūnytus sumanymus, jis glaudžiai sieja ne vien su šeimos, bet ir su Lietuvos gyvenimą lėmusiais istoriniais įvykiais. „Pirmasis paveikslas „1936 m. pavasaris“. Čia, – sako jis, – tėvas aria sodą, o aš natūraliai guliu lopšy, man jau trys mėnesiai. Ir kaip šiandien atsimenu (juokiasi), tėvas, grįžęs iš miestelio, atsinešė sidabrinį Lietuvos pinigą, nukaldintą tą patį pavasarį (rodo ant kaklo kabančią sidabrinę monetą). Tėvas sako: Imk čia yra pati stipriausia ir patikimiausia valiuta Europoje. Ir tai tikrai buvo tiesa, kadangi tais laikais meluoti buvo dar negarbinga.

 

Antrasis paveikslas „1938 m. Vasara“. Aš čia jau beveik trejų metų, atvažiavau į klojimą vežti javų. Motina atnešė tėvui šulinio vandens su vyšniomis – patikėkite, tai buvo labai labai skanus gėrimas. Ten tolumoje galite matyti – sėdi „lineikoj“ abi mano jau pusmergės seserys. Jos dirbti „nelabai“, jos aptarinėja praėjusią gegužinę.

 

Trečias paveikslas yra „1940 m. žiema“. Čia daug komentuoti nėra ką. Galiu tik tiek pasakyti: klausia, kodėl langinės uždarytos? Aš visiems pasakau: ne, šeima nebuvo išvežta į Sibirą, bet šitie langai buvo kaip tik į Vakarus, O tais laikais į vakarus žvalgytis buvo labai nepatartina“ (Čia ir kitur cituota iš A. Barono kalbos parodos atidaryme stenogramos, skelbtos žurnale „Vilkmerge.lt“2016, nr. 5, p. 5. – Aut.).

Apskritai, jubiliejinės A. Barono parodos stulbina, žavi ir įkvepia žiūrovą savo paveikslų gausa, liudijančia nepaprastai stiprų autoriaus kūrybinį proveržį ir neregėtą darbštumą.

 

Kita vertus, joje matome gan skirtingą tapybos darbų tematiką, gilią istorinę ir filosofinę potekstę bei stiliaus įvairovę.

Autorius tapo viską, ką geriausiai pažįsta, kas jį jaudina. Šalia meilės gimtinei, čia taip pat vyrauja temos: laisvė („Meilės alėja“, „Laisvės paukščiai“ ir kt.), Lietuvos istorija („Lithuania restituta“, „Šventė“, „Trakai“), padavimai ar legendos („Šauksmas“, „Popietė pas dvarininką Kosakovskį“). Temų – daug.

 

 

Ne svetimi autoriui ir abstraktūs ieškojimai, kuriuose tarpsta suderintos ir šiltos spalvinės kompozicijos. Vis dėlto, pasak paties autoriaus, pagrindinė parodoje eksponuojamų paveikslų dominantė yra „meilė žmogui, meilė tėvynei, laisvei ir tėviškei. Ši gija eina per visus darbus ir sujungia juos į vieningą visumą“.

 

Gyvenu viltimi, kad turtinga, beveik du dešimtmečius kurta A. Barono paveikslų kolekcija ateityje suras sau deramą pastogę ir labai ilgai džiugins visus meno mylėtojus, ypač – mūsų kraštiečius, moksleivius ir jaunimą.

Kartu ši unikali paveikslų kolekcija turėtų tapti puikiu liudininku ir sektinu bei įkvepiančiu pavyzdžiu mūsų šalies senjorams, įtikinimai rodančiu, kokius didelius darbus dar gali nuveikti žmonės, jau įžengę į garbų brandos amžių, bet vis dar turintys palankaus likimo dovanotą meno Mūzų palankumą.

 

Palinkėkime mielam kraštiečiui, dailininkui mėgėjui ir parodų autoriui Almuntui Baronui, tik ką įžengusiam į naują savo gyvenimo etapą, stiprios sveikatos, ilgų metų, nuolatinės Mūzų globos bei palankumo, nesibaigiančio kūrybinio polėkio, įkvėpimo ir naujų, prasmingų darbų.

 

         Daugiau nuotraukų

 

Romualdas Vytautas Rimša

Vilnius, 2017 02 28

 

Nuotraukų autoriai: Nomeda Baronaitė, Jūratė Gimbutienė ir Romualdas Vytautas Rimša.

 

Publikacijos laikraštyje "Šilelis"  1,  2,  3