į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
Svėdasiškių draugija "ALAUŠAS"
2017-04-19. Padėkime Alaušo ežerui išlikti


Neteko sutikti žmogaus, kuris nemylėtų Tėvynės, nesirūpintų tėviške ar netvarkytų savo gimtųjų namų. Dažnas užsimoja papuošti bei pagarsinti net ir gimtąjį savo kraštą. Šis jausmas yra įgimtas ir lydi lietuvį visą gyvenimą.

 

Svėdasiškiai – ne išimtis. Jie taip pat norėtų matyti savo Gimtinę gražią, patrauklią bei patogią gyventi. Deja, ne visada randama tam laiko, o per eilinius darbus šie reikalai kartais ir visai pamirštami.

 

O tvarkyti miestelyje yra ką. Reiktų kloti plytelių šaligatvius, tinkamai apšviesti gatves, nutiesti dviračių takus, pasodinti parką ir pan. Tiesa, iki tol gyventa ir be to, tačiau laikai keičiasi ir nelaukia. Šiandien tai yra būtina. Kodėl nespėjama eiti kartu su iššūkiais?

 

Gamtos grožio Svėdasams tikrai užtenka. Garbinga jų ir praeitis. Jau XVI a. kunigaikščiai Radvilos prie Alaušo pastatė rūmus, išaugo miestelio senamiestis, centras, bažnyčia, o mylimo rašytojo Vaižganto legendą „Alaušo varpas“ šiandien mena beveik visi šalies moksleiviai...

 

Daug kas čia yra susiję su Alaušo ežeru, nors jis jau yra stipriai laiko pažeistas, laukia mūsų pagalbos ir vienas pats galynėjasi su savo likimu. Pakilus vėjui, jis įnirtingai puola pradėjusius pelkėti savo krantus, o jam nutilus, lygiame, kaip veidrodis vandens paviršiuje, atsispindi sustingę, tarsi įbridę ieškoti nuskendusio savo varpo, Svėdasai...

 

Deja, ežero agonija vis labiau įsismarkauja: krantai sparčiai pelkėja, dugną vis storiau dengia žolės, pakrantėse, dengdami ežerą, sparčiai veisiasi ir plinta medžiai bei krūmai. To anksčiau nebuvo. Jaunystėje, plaukiant per ežerą, matydavome jo smėlėtą dugną. Dabar, nuo nendryno iki pat kito kranto, jį jau slepia žolės, o kur kadaise buvo daržai – liūliuoja pelkės.

 

Lietuvoje ir pasaulyje yra nemažai užpelkėjusių ežerų. Seniai prapuolė Svėdasų pietinėje pusėje tyvuliavęs ežerėlis. Dabar jį ženklina tik vienas kitas akivaras, ir yra pavadintas „Vadų bala“. Joje noksta spanguolės, o vakarais siaučia uodai. Jei ir toliau delsime, Alaušą ištiks toks pat likimas. Tai kelia nerimą.

 

Vilties kibirkštėlė padėti ežerui sužibo 2001 m., kai Vyriausybės sudarytame „Valytinų užpelkėjančių ežerų sąraše“ Alaušas buvo įrašytas pirmuoju. Mokslininkai, atlikę iki 2009 m. specialius tyrimus, parengė detalų ežero restauravimo planą ir darbų sąrašą, paskaičiavo jų kainas. Iš viso darbai kainuotų apie du milijonus eurų (plačiau žr.: „Alaušo varpas“, 2017, nr. 4, p.1-2). Deja, jokios kitos pagalbos, išskyrus minėtus tyrimus, per šešiolika metų ežeras nesulaukė. Sunku tikėti, kad čia pasikeistų kas ir artimiausiu metu.

 

Tad delsti ir laukti toliau, kol bus skirtos lėšos darbams, , man rodos, negalima. Iniciatyvos gelbėti ežerą turime imtis pagal išgales patys. Pirmiausia, reiktų ryžtingiau visuose lygiuose skleisti ežero priežiūros idėją ir visais tinkamais metodais skiepyti supratimą apie Alaušo reikšmę Svėdasų gyventojams, jų svečiams bei poilsiautojams. Jeigu kasmet, nors kiek pagerintume poilsiui sąlygas, pritrauktume daugiau ir daugiau turistų, jie pagyvintų miestelio gyvenimą, imtų stiprėti jo ekonomika.

 

Kita vertus, šalia pagrindinių Alaušo ežero restauravimo darbų, mokslininkai yra numatę programoje ir kasmetinius jo priežiūros bei tvarkybos darbus. Pavyzdžiui, kasmet šienauti pakrantes. Argi negalima iš visų tų gyventojų, kurių žemės sklypai ribojasi su ežeru, pareikalauti nušienauti pakrantes? Įstatymas tai priimtas! Tačiau žolė pjaunama tik Svėdasų centre ir kapinėse.

 

Iki šiol nerengiamos talkos ežero nendrėms ir pakrančių piktžolėms, krūmams bei medžiams šalinti. Pasak mokslininkų, TAI PRIVALU DARYTI KASMET! Jei nespėta vasarą, darbus būtina atlikti žiemą, užšalus ežerui. Tam galima panaudoti specialią techniką (benzininius ir kitus pjūklus, nendrepjoves, kombainus ir kt.), kurią turi gyventojai. Reiktų tik 8-12 vyrų talkos.

 

Kol Vyriausybės planas nevykdomas, pinigų nėra, o kapitaliniai valymo darbai nevyksta, kai kam iš gyventojų gali atrodyti, jog visa tai – natūralu. Neapsirikime. Čia kalbame ne apie ežero renovaciją, bet apie kasmetinius ir privalomus jo priežiūros procedūrinius darbus.

 

Šiandien, matant apgailėtiną ežero būklę ir liūdną ateitį, kyla aibė klausimų. Ko delsiama, tylima ir nieko nuo 2001 m. nedaroma? Kodėl taip ilgai Svėdasuose ši problema nesprendžiama? Kur kasmetinės paraiškos ežero valymo einamiesiems darbams atlikti? Pagaliau, ko tyli ir taikstosi su tuo respublikinės gamtosaugos ir Svėdasų administracinės bei visuomeninės institucijos: seniūnija, bendruomenė, parapija ir kt.

 

O kol kiekvienas rasime į šiuos klausimus sau deramus atsakymus, pagalvokime visi, kaip mes kartu, vieningai sujungę savo jėgas, galėtume padėti Alaušo ežerui ateinančią vasarą lengviau išgyventi ir ilgiau išlikti. Sunku įsivaizduoti, kad Anykščių rajono savivaldybė nuo to galėtų nusišalinti ir nepadėtų šios problemos spręsti.

 

Algimantas Indriūnas,

Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ Garbės pirmininkas

 

Vilnius, 2017 04 18