Sveiki, svėdasiškiai,
persiunčiu Rimanto rašinėlį svėdasietiška tarme. Jį mes girdėjom susirinkę šeštadienį į Draugijos susitikimą Vilniuje, Karininkų ramovėje.
Buvo labai smagu vėl visiems po metų pertraukos kartu pasidalinti mintimis, planais ateičiai, kartu padainuoti su Virginijum (akordeono virtuozu), Bronium , pritariant jo gitarai...
Mūsų susitikime dalyvavo ir keli Vilniaus anykštėnų sambūrio nariai. Laimutis Regelskis, ačiū jam, užfiksavo mūsų susitikimo akimirkas ir man persiuntė galybę nuotraukų. Keletą bendrų prikabinu, kitas asmeniškai, vos ne portretines , persiųsiu kiekvienam individualiai.
Ar platinat Rimanto žodynėlio idėją? Neužmirškit, jam atsakyti su pasiūlymais.
Rita
P.S. Rimanto žodynėlį, kurį jis prašo pildyti, esu išsiuntusi į Svėdasų biblioteką, Svėdasų gimnaziją, Svėdasų bendruomenei, Svėdasų parapijai.
Dar mano prašymas - žinau, kad mokyt.Kazlauskienė turi daug medžiagos tarmiškai, gal dar Valentinas Neniškis, bet nežinau, kaip jiems tą Rimanto žinutę paplatint. Kreipiuosi į Svėdasuose gyvenančius, prisidėkime visi visi.
Linkiu visiems kol kas nesunkios žiemos, iki kitų susitikimų ar susirašymų laiškais 

    SUSITIKIMAS SU GILTINE   

Buvo jau vėlus rudo, prieš ežero užšalimų. Su susiedų Janu pamisliom, kad dabar ešeriakai gerai turėtų jimt. Taigi pojemem meškeres ir ainam meškeriat. Ainunt pro krautuvį, kad nesušoltumem,  nuspirkom didelų bonkį arielkos. Tadu jų vadindavo Sabaniu ar Pulmanu. E, kad nebūtų žmonių ir neraiktu kom nors impilt, sutarėm, kad aisma kitan pusen ežero, ti in Sausalaukį jau netali Indriūnų. Yra ti takia vieta žolam neužaugus.

 Niekas nejemė. Timt pradėjo,  Ė bonkos taigi namo nesneši. Dobaigėm. Jau viškai sutemo ainam namo. E raikia praait pro kapus. Nedrūsu ir dienų ait, ė čia jau viškai sutemo.E,kaip norokiai, ir mašinėlo nei viena nevažiuoja. Tai aš ,kad nuotaikų pakelt, pasakiau senų anekdatų, kaip makytojas klausė pirmakų koke organai žmagui svarbiausi.

Marytė soko: „Širdis“. „Teisingai, labai svarbus“. Runkų kelia Unciutė: „Jeknos“. Makytojas soko: „teisingai Onute, tik raikia sakyt ne jeknos, e kepenys“. Kelią runkų Petriukas ir soko: „Skūra“. Makytojas soko:- „Raikia sakyt ne skūra e oda. E kuo gi ji teip svarbi? Petriukas soko :- „E jei nebūtų skūros tai vyram raiktų kleckus runkoj nešiat“

E tas bezbožnikas, nečėselis  Janas nenari atsilikt tai ir onas soko: E bobutė posakojo Petrikui kaip tie erodai Kristų prikalo prie kryžiaus, ale onas trečiaj denaj priskėlo.E Petriukas ir soko: E raikejo šriubais su materkom prisukt, nebūtų nulipys.

Ot glušas taigi ar možna takius anekdatus ainant pro kapus posakot? Akurot. Priešais kapus kur krūmai (dabar nebėr),papotarojau , kažno kas boluoja. Janui sakau:“ Žiūrėk ar ne anioliukas stavi“? Biški prienam Janas soko: „Tai, kad čia čialas oniolas“ Ir tikrai didelis, boltas, skvernai tik lapatuoja. Ale ko mum bijat. Ė ir bonka drusumo pridėjo .

Pienam dar arčiau abu motom, kad ti gi  viškai ne oniolas, ė giltinė su dalgiu stavi. Undarako padolkos tik plevena,tik plevena. Ir dar, vis dalgį virš galvos tai sukaliaja. tai kilaja. Išgarovo mum ir arielka ir drusumas. Ale kur detis? Vienaj pusėj ežeras, kitaj kapai.E ta padla taigi krūmos, e ne unt kelio stavi. Vis tiek ait raikia.E kita, no giltinės nepabegsi. E kelnės tai abėjų pilnos.

Aš dar spėjau pamyslyt, kad ošei už Janų para nedėlių vyresnis, tai pirma mani puls.. Drebėdami ainam pirmyn. Atstotėm meškeris kaip ietis. Rokuoja, nepazduosma, pasisprečysma Ainam artyn. Tik kai viškai prėjom patemyjom, kad ti gi maišas už krūmų užsikabinys, e virš maišo, kur mum pasmotė dalgis, krūmo šaka užlūžus.

Tai užėjom dar kamercinėn. Pojemėm po šimtų gromų. Tik teip runkos drebėjo, kad burnan nei gromo neintrapyjom.

                                   Baniakas Rimantas