Šiltą ir saulėtą liepos 16-osios popietę, pačioje mūsų sostinės širdyje – Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Naujajame arsenale), įsikūrusiame Vilniaus senamiestyje, prie pat Gedimino pilies, Arkikatedros, Lietuvos valdovų rūmų bei Karaliaus Mindaugo paminklo – įvyko neeilinis kultūros, meno, literatūros, istorijos ir etnografijos renginys. Tai parodė gan didelis dalyvių ir svečių skaičius, kalbėtojų gausa ir turtinga bei plati renginio darbotvarkė.

"Respublika" nuotr.

Jis buvo skirtas plačiai žinomos anykštėnės, pedagogės, lietuvių literatūros dėstytojos, fotomenininkės, literatės ir publicistės Onos Pajedaitės garbiam gimtadienio jubiliejui pažymėti. Kartu prisimintas kelis dešimtmečius trunkantis kraštietės kūrybos kelias, stebėtina darbų gausa, pasidžiaugta jų sklaida ir pripažinimu.

Pasak popietės vedėjos, Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėjos Irenos Seliukaitės, jubiliatės gyvenimas ir veikla yra labai įvairi ir plati. Ne vieną amžininką stebina jos neeilinis darbštumas, talentas bei ryžtas, o kartais – net ir užsispyrimas, be kurio sunku būtų pasiekti bet kurį užsibrėžtą tikslą. Žinant tai, atitinkamai buvo parengta ir programa, kurią sudarant daug kartų tartasi ir su pačia jubiliate.

Pirmiausia reprezentacinėje muziejaus salėje įvyko Onos Pajedaitės jubiliejinės fotografijų parodos „Lietuvoje...“ pristatymas. Jos autorė papasakojo, kad fotografuoti ji pradėjusi studijų VU metais ir taip pasinėrusi į kultūrinio gyvenimo sūkurį. Fotografavo rašytojus, menininkus, poezijos pavasarius, literatūros vakarus, įvairius kultūros renginius. Yra sukūrusi Lietuvos kultūros ir meno žmonių portretų seriją.

Dirbo labai intensyviai. Per tris dešimtmečius buvo sukauptas apie 65 tūkstančių negatyvų fotoarchyvas. Jis šiuo metu toliau intensyviai tvarkomas, o didelė jo dalis jau perduota amžinam saugojimui Lietuvos nacionaliniam muziejui. Nemažai rašytojų ir literatų portretų ir jų kopijų buvo padovanota Vilniaus viešajai Adomo Mickevičiaus ir LMA Vrublevskių bibliotekoms, taip pat LMA Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.

Apie parodą kalbėjusi I. Seliukaitė, prisiminė, kad jaunystėje fotomenininkė itin mėgusi keliauti. Ji aplankė daug užsienio šalių, o Lietuvą yra „išmaišiusi“ beveik visą. Be to, 1971–1989 m. fotografė su pertraukomis dalyvavo dvylikoje etnografinių bei kraštotyrinių ekspedicijų, iš kurių yra parsivežusi daugiau nei 8 tūkstančius istorinių ir etnografinių mūsų krašto vaizdų. Šio ciklo fotografijos buvo pasirinktos ir jubiliejinei O. Pajedaitės parodai, nes ji yra susieta su šalyje vykstančiais Etnografinių regionų metais. Tiesa, parodoje pristatoma tik dalis šio ciklo nuotraukų, tačiau jos parinktos taip, kad atspindėtų įvairių Lietuvos vietų etnokultūros ir istorijos paminklus. Tai – labai svarbi mokslinė vaizdinė mūsų šalies dokumentika.

Apskritai meninės, portretinės ir dokumentinės fotografijos srityje O. Pajedaitės pasiekimai yra gan dideli. Lietuvos kultūros ir literatūros istorijai vertingi yra teminiai jos nuotraukų rinkiniai ir albumai: „Ji buvo Simonaitytė“ (1988 m.), „Juozas Tumas-Vaižgantas: 1869–1933 m.“ (1995 m.), „Mano Marcinkevičius“ (2001 m.), „Justinas Marcinkevičius“ (parodos katalogas, 2010 m.), „Kuriančios moterys: 1976–1996“ (2011 m.) ir kt. Jos nuotraukomis yra iliustruotos kelios dešimtys knygų, daug jų paskelbta periodikos leidiniuose.

Nuo 1979 m. kraštietė nuolat rengia personalines fotografijų parodas, dažniausiai – skirtas rašytojams ir aktoriams. Lietuvoje bei užsienyje yra surengta daugiau kaip 70 teminių parodų, kurios eksponuotos per 200 kartų. Jos nuotraukos 1989 ir 1993 m. rodytos parodose Čikagoje ir JAV; 1990, 1992–1994 m. – Paryžiuje; 1992 m. – Maskvoje; 1998 m. – Varšuvoje ir kt.

Fotografės darbai yra žiūrovų pastebėti ir palankiai įvertinti. 1981 m. ji buvo priimta į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, 1987 m. pristatyta informaciniame reprezentaciniame leidinyje „Lietuvos fotografija“.

Nemažai to meto garsių rašytojų ir knygų leidėjų neretai ją kviesdavosi fotografuoti į namus Taip mūsų kraštietė kopė į savo meistriškumo zenitą. Itin aukštai jos darbus vertino žinomas lietuvių rašytojas ir kraštietis Juozas Baltušis. Pasak autorės, savo svėdasiškių tarme gan dažnai kolegoms sakydavęs: „Mano portretai daryti tai – geriausi Pajedaičios!“ Už meninės fotografijos darbus 2005 m. jai buvo suteiktas garbus Meno kūrėjo statusas. tais metais ji apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Ne mažiau įspūdinga buvo ir antroji renginio dalis, skirta jubiliatės sveikinimams ir palinkėjimams. Dabar, rikiuojant kalbėtojų eilę, renginio vedėjai teko ne juokais paplušėti. Pretendentų kalbėti tikrai netrūko. Už padovanotas nuotraukas ir papildytus fondus, fotomenininkei O. Pajedaitei nuoširdžiai padėkojo Nacionalinio muziejaus darbuotojai, LMA Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius dr. Mindaugas Kvietkauskas, LMA Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas.

Glėbį šiltų sveikinimų ir palinkėjimų jubiliatei iš gimtojo krašto atvežė Anykščių rajono atstovai. Savivaldybės vicemeras Sigutis Obelevičius jubiliatei įteikė padėkos raštą, pakvietė į miesto šventę. Padėkos žodį už bendradarbiavimą tarė muziejininkas Antanas Virbickas, o rašytojas Rimantas Vanagas savo iškilią kalbą ir palinkėjimus dar paįvairino naujomis eilėmis.

Aukštai įvertinę O. Pajedaites darbus, jėgų ir dvasios stiprybės ateityje jai linkėjo Vilniaus anykštėnų sambūrio delegacija – Janina Baublienė, Antanas Gudelis, kurios sudėtyje buvo ir Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ tarybos narys Vytautas Rimša bei dr. Juozas Lapienis, nes sambūrio veikloje O. Pajedaitė aktyviai dalyvauja jau beveik penkiolika metų.

Jubiliatę taip pat nuoširdžiai pasveikino Leidyklos „Petro ofsetas“ vadybininkė Regina Smetonaitė, kolegos iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus, o paskui – giminaičiai, draugai, bičiuliai, buvę technikumo moksleiviai, kolegos fotografai, literatai bei kiti kultūros, mokslo ir meno veikėjai.

Oficialiąją šventės programą užbaigė naujausios O. Pajedaitės knygos „Kelionių mozaika“ sutiktuvės. Dabar autorė papasakojo apie šios knygos sumanymą, prisiminė kai kurias anksčiau išleistas savo knygas. O jų būta ne taip jau mažai. Pirmąją prisiminimų knygą „Ji buvo Simonaitytė...“, pasak jos, rašė atsakingai ir ilgai – apie 10 metų. Tad ji pasirodė tik 1988 (antrasis leidimas – 1997 m.). Paskui buvo išspausdinta „Šiltoj kupetoj“ (2004 m.), „Kasdienės mintys: dienoraščiai eilėmis“ ir „Kelionių mozaika: 1950–1960 m.“ (abi 2005 m.), „Viską lengvai!“ (2009 m.) ir kitos knygos. Nemažo skaitytojų dėmesio taip pat susilaukė jos, sudaryta ir parengta biografinė šeimos knygą „Stalino gniaužtuose“ (2013 m.). O kur dar poezijos leidiniai?

Paskui ištraukas iš pristatomos knygos „Kelionių mozaika“ ir jubiliatės mylimiausių poetų – Justino Marcinkevičiaus, Eduardo Mieželaičio ir Kazio Bradūno – eiles skaitė gera O. Pajedaitės bičiulė Gražina Urbonaitė ir kiti aktoriai.

Oficialiajai programai pasibaigus, viso šio šurmulio „kaltininkė“, fotomenininkė ir literatė Ona Pajedaitė padėkojo dalyviams už atsilankymą į renginį, už daugybę gražiausių palinkėjimų. Ji patikino ir toliau, nepaisydama garbaus savo amžiaus, dirbsianti tiek, kiek tik leis jėgos ir sveikata. Darbų yra. Ketinanti baigti tvarkyti ir padovanoti Lietuvai likusį savo fotoarchyvą, šimtus rašytojų meno ir mokslo veikėjų knygų su autografais (jos biblioteka tenka tik stebėtis!), likusias foto parodas bei kitas kultūros bei istorijos vertybes. Laukia jos dėmesio ir keletą metų kuriamas bei nuolat papildomas asmeninis elektroninis nuotraukų, knygų ir kitų dokumentų portalas.

Apie svajonę patalpinti darbus muziejuje žinojau seniai. Tai buvo dar tada, kai prieš keletą dešimtmečių, likimas lėmė kartu su ja ir kitais anykštėnais važiuoti per mūsų gimtuosius Svėdasus (ji yra gimusi visai netoli jų, prie pat Šventosios ir Jaros upių santakos, vaizdingame Galvydžių kaime, gausioje ūkininkų šeimoje) iš Anykščiuose vykusios Knygų šventės į Žaliosios kaimą. Ten fotomenininkė Ona Pajedaitė apžiūrėjo uždarytos Būtėnų kaimo mokyklos pastatą, kuriame ketino įrengti savo fotografijų muziejų su nuolat veikiančiomis ekspozicijomis, o vėliau padovanoti jį Anykščiams.

Kokie nenuspėjami likimo vingiai! Juk po tiek metų, šiandien jos fotografijos surado sau vietą ne tik respublikinio garso muziejuje, bet ir moksliniame institute bei kelių mokslinių bibliotekų fondų saugyklose ir ekspozicijose. Kaip ilgai kartais tenka laukti, kad didžiausioji žmogaus svajonė pagaliau išsipildytų. Kai sveikindamas ją, priminiau tą kaimo mokyklą ir buvusią jos svajonę, ji atlaidžiai nusišypsojo...

Baigdama savo padėkos kalbą ir renginį, miela kraštietė ir darbštuolė Ona Pajedaitė žadėjo toliau lankyti savo gimtinę, kur prie Šventosios, gamtos prieglobstyje praleisdavusi iki šiol beveik visas savo vasaras. Ten, kaip kadaise rašė ji savo straipsnyje „Mano jaunystės Anykščiai“, liko niekada „Neužmirštami pasivaikščiojimai Šventosios pakrantėmis, neužmirštamas Šilelio pušų ošimas...“ Ten ji pokario metais išgyveno pirmąsias savo jaunystės dienas, šeimos tremtį, artimųjų žmonių netektį. Tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengė tremties ir liko tėvynėje...

Garbus renginys, trukęs keletą valandų, baigėsi visuotinu šurmuliu prie parodos eksponatų ir arbatos puodelio. Atsisveikindami kraštiečiai ir kiti svečiai mielai Jubiliatei dar kartą linkėjo visų lūkesčių ir svajonių išsipildymo, jėgų ir ryžto siekiant užsibrėžtų tikslų.

Romualdas Vytautas Rimša

Vilnius, 2015 07 21

Nuotraukos Vytauto Rimšos