Pažinkime ir mylėkime savo gimtąjį kraštą

Kaip aš tai sau atradau

Knygomis, brošiūromis, straipsniais ir informacija apie gimtąjį Svėdasų miestelį, valsčių (vėliau – apylinkę, seniūniją), šio krašto istoriją, socialines institucijas, žmones ir painius bei nenuspėjamus jų likimus domėjausi nuo pat savo jaunų dienelių. Ši tematika prigulė prie širdies dar besimokant Svėdasų vidurinėje mokykloje.

Tam būta nemažai priežasčių. Vis dėlto svariausiomis iš jų šiandien įvardinčiau mokykloje kilusį norą geriau pažinti supančią aplinką, gamtą, gimtąjį kraštą, garbingą ir romantišką, net seniausius sėlių bei Lietuvos didikų Radvilų laikus siekiančią, jo istoriją.

Paauglystėje ir jaunystėje ne mažiau norėjosi išsiaiškinti ir teisingai suvokti itin šiurpius karo bei pokario įvykius, o studijų metais – plačiame socialiniame, istoriniame, politiniame, teisiniame bei moraliniame kontekste suprasti ir bešališkai, objektyviai įvertinti šeimos, kurioje augau ir daug ką mačiau savo akimis, baisios tragedijos priežastis bei pasekmes, kaip ir daug kitų dalykų, susijusių su gimtojo krašto žmonių gyvenimais, bendravimo tradicijomis, tarpusavio ryšiais ar kultūra. Gal todėl nuo pat mažens labai daug skaičiau, o gyvenime turėjau laimės sutikti nemažai įdomių žmonių, kurie tuo metu mane domino ne mažiau už knygas, nes mėgau bendrauti ir pasak rašytojo Onore de Balzako, bandžiau perprasti tą painų „žmonių gyvenimo teatrą“.

Kas kita prieš keletą metų, pradėjus rinkti medžiagą ir su autoriais rašyti bei ruošti spaudai populiarių mokslinių straipsnių rinkinį „Svėdasai: praeitis ir dabartis“, kuris skaitytojus pasiekė 2012 m. Tuomet įvairiausius istorijos ir literatūros bei archyvų šaltinius šia tema teko studijuoti jau ne epizodiškai, bet labai stropiai ir nuodugniai.

Dėl to keltą metų į knygas ir kraštotyros mokslinius straipsnius apie Svėdasus „pasinėriau iki pat ausų“. Tai buvo labai įdomi ir maloni pažintis su įvairiais istorijos tarpsniais čia gyvenusių mūsų pirmtakų – rašytojų, mokslininkų, žurnalistų bei kitų profesijų autorių – moksliniu įdirbiu bei jų literatūriniu palikimu, karų, politinių negandų ir net kelių ideologinių cenzūrų siautėjimo metais per stebuklą išsaugotu didžiausiose Lietuvos valstybės ir asmeninėse bibliotekose ar kaimo sodybų palėpėse.

Knygos, kuriomis galima pasidžiaugti...

Po visų mokslinių ieškojimų ir ne mažiai užtrukusių  tyrimų, dabar galima jau drąsiai sakyti, kad knygų derlius apie Svėdasų kraštą ir jo žmones tikrai nėra skurdus. Priešingai! Minėtos mano paieškos parodė, kad jis šiuo metu yra gan nemažas ir įvairus tiek autorių skaičiumi, tiek savo tematika, tiek ir istorinių faktų apimtimi. Mūsų bendruomenė Svėdasuose ir kraštiečiai, pasklidę lyg žvirbliai po platų pasaulį, pastaruoju metu turi ką apie savo gimtinę paskaityti, kuo pagrįstai pasidžiaugti ar pasididžiuoti. Mažų miestelių gyventojams toks brandus mokslinis, istorinis ir literatūrinis įdirbis yra didelis turtas. Šiandien visa tai gerai supranta ir gan palankiai vertina visi savo tėviške besidomintys žmonės.

Nežinau, ar visi kraštiečiai girdėjo, kad skaičiuojant nuo pirmojo, šiam nuostabaus grožio Aukštaitijos kampeliui skirto Lietuvos šaulių sąjungos Svėdasų būrio parengto ir 1935 m. Kaune išleisto nuotraukų „Albumėlio“ iki 2012 m. buvo parašyta ir išspausdinta, kaip parodė tyrimas, 16 įvairios tematikos bei apimties knygų.

Visų pirma, tai – žymaus bankininko Adomo Prūso „Gyvenimo keliai“ (1938 m.), kun. Kazimiero Girniaus „Istorinės nuotrupos apie Svėdasų parapiją“ (1965 m.), Zenono Juodviršio „Mes išlikome..! : atsiminimai“ (1996 m.), kun. Stepono Galvydžio „Kunigas Aleksandras Papučka“ (1997 m.), mokslininko dr. Zenono Prūso „Dvidešimtojo amžiaus verpetuose: vienos šeimos istorija“ (1999 m.), tremtinio Romualdo Šalakos „Nuo Jaros iki Kolymos“ (2000 m.), žurnalisto Vytauto Bagdono „Svėdasų kraštas: svarbiausios žinios“ (1994 m.), „Aš čia gyvenau gamtos padavimų įspūdžiais...“ [apie Vaižgantą], mokytojos Rimutės Kniežienės „Svėdasų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija“, bibliotekininkės Linos Matiukaitės „Vikonys: kaimas ir jo žmonės“ (visos 2008 m.), Vytauto Bagdono „Nusilenkime Vaižganto žemei...“, kalbininkės Irenos Ptašinskienės „Gyvenimo kelias – 50: būsiu laimingas ...DABAR“[apie Petrą Baroną] (2009 m.), istorikės dr. Nijolės Tumėnienės „Jonas Rimša; tropikų šauksmas“ (2011 m.) ir kt.

Nepaisant gražių pasiekimų, svėdasiškiai rankų nesudėjo. Vedini meilės gimtinei ar asmeninių paskatų, jie ir toliau dirba nė kiek nedvejodami. Reikia tik dėkoti mūzoms, visų šių darbų globėjoms ir autorių įkvėpėjoms, kad per pastaruosius ketverius metus (2012–2015 m.) apie Svėdasų kraštą vėl sulaukėme nemažo skaičiaus knygų, pelniusių nemažą kraštiečių ir kitų skaitytojų susidomėjimą.

Į jų eilę šiandien toliau drąsiai galime rikiuoti emigranto ir verslininko Algimanto Antanėlio pri- siminimus „Žalgirio“ ąžuolas – Amerikos žemėje“, inžinieriaus Algimanto Indriūno „Pamąstykime“, žurnalisto Vytauto Bagdono „Gražus tas kraštas“, mokytojos Aldonos Murmienės-Pliupelytės „Būtėnų kaimo šviesuoliai“ (visos 2012 m.), Vytauto Bagdono „Vaižgantinių šviesa virš Malaišių“, bibliotekininko ir bibliografo Romualdo Vytauto Rimšos „Svėdasiškių draugija „Alaušas“: ištakos, istorija, veikla. 2007–2012 m.“ (abi 2013 m.), Vytauto Bagdono „Svėdasų kraštas seniau ir dabar“, „Tumų Juozuko vaikystės pasaka“, redaktoriaus ir vertėjo Bronislovo Kurkulio „Iš kur ištrepsėta ir kur nutrepsėta... : Svėdasų J. Tumo-Vaižganto gimnazijos 1952 m. laidos abiturientų prisiminimai“ (visos 2014 m.), teisininko Vytauto Antanėlio knygą „Žaliuojantis giminės medis“, susilaukusią net dviejų leidimų (I – 2012; II – 2015 m.) ir kt. Kas galėtų pasakyti, kad Svėdasų kraštas neturi kūrybingų žmonių?

Matelių giminės istorija

2015 m. pirmoje pusėje svėdasiškius vėl pradžiugino nauja, dar spaustuvės dažais kvepianti Matelių giminės istorija. Tai – Gražinos Matelytės-Kepežinskienės ir Irenos Matelytės-Sirusienės išpuoselėtas leidinys „Dulkėtas Matelių gyvasties vieškelis“. Pasak Irenos, medžiaga jai buvo surinkta Vilniuje, Svėdasuose ir gimtajame kaime, o išspausdinta baigiantis 2014 m. Utenoje. 2015 m. viduryje ji iškiliai pristatyta Matelių giminei. Tvarkant leidybos bei sutiktuvių reikalus, knygos sudarytojoms energingai talkino seserys, pusseserės, pusbroliai ir kiti giminaičiai.

Knygos rengėjos yra kilusios iš Anykščių rajono, Svėdasų seniūnijos, Grikiapelių kaimo. Savo knygą jos paskyrė tėčio – Vinco Matelio, gimimo 100-osioms metinėms pažymėti ir kitų giminių, iškeliavusių Amžinybėn, šviesiam atminimui. Ji, be abejo, bus įdomi ir Matelių vaikams, anūkams ir kitiems giminaičiams, kurie domėsis protėvių gyvenimu ir likimais. O jų giminėje būta kontrastingų – ir laimingų, ir skaudžių, ir netgi tragiškų.... Gražinos nuomone, „kiekvienas žmogus turėtų žinoti iš kur jis, kokia jo kilmė, nes be šito jis – tarsi be šaknų. Net mažas vaikas domisi, iš kur jis, kaip atsirado“. Knygoje sutiksime Grikiapelių, Pauriškių, Vikonių ir Būtėnų kaimo žmonių. Gerai, kad į šeimos istoriją rengėjos pasižiūrėjo ne vien pro savo trobos langą. Visa tai skaitytojas ir suras knygoje

Jos planas nesudėtingas. Pirmoji jos dalis „Tėviškė istorijos verpetuose“, supažindina mus su senaisiais Svėdasais, Grikiapelių kaimu, įsikūrusių erdviame tekančios Vosintelės prieglobstyje, seniausiais kaimo gyventojais Prūsais ir kadaise kaime veikusia mokykla. Tai – istorinis žvilgsnis į vietovę, kurioje prabėgo ne vienos Matelių kartos gyvenimas...

Gražina Matelytė-Kepežinskienė ir Irena Matelytė-Sirusienė -

pagrindinės knygos sudarytojos.

Daugiausia vietos, kaip šiuo atveju ir dera, knygoje skirta šeimos ir giminės biografiniams straipsniams, įvykiams ir faktams. Santykinai tai galima pavadinti antrąja knygos dalimi arba Matelių šeimos istorija. Ji – didžiausia ir pradedama nuo senelių Onos bei Felikso Matelių gyvenimo, darbų, likimų. Knygos sudarytojos nuo jų augina visą likusį giminės medį. Atskiruose straipsniuose analogiškai yra pristatomos Felikso dukros bei sūnūs, jų šeimos nariai. Kiek daugiau vietos čia skirta skaitlingai Vinco Matelio šeimynai – tėvams, dukroms, anūkams. Visuose straipsniuose gausu biografinių faktų ir istorinės medžiagos, kurią papildo įvairaus lygio giminių (dukterų, anūkų, proanūkių) šilti prisiminimai ar pasakojimai. Jie liudija atskirų vienos ar kitos šeimos narių išgyvenimus ir patirtis.

Paskutinė tema – „Nusikaltimas žmoniškumui“. Jai priklauso straipsniai apie brolių – Alekso ir Juozo Matelių – šeimų likimus. Turtingi faktais ir įvykiais čia taip pat Rimos Matelytės-Mociūnienės, Nijolės Stravinskaitės-Saladžiuvienės ir Janinos Niauraitės-Kniežienės prisiminimai apie 1948 m. tremtį į Sibirą. Kartu paėmus, visi šie straipsniai labai vaizdžiai atskleidžia abiejų Matelių šeimų ir kitų lietuvių kančias bei tragedijas, patirtas gyvenant tremtyje.

Perskaičiau aš visą šią knygą itin atidžiai ir analitiškai, o atskiras jos vietas – pakartotinai ir priekabiai. Taip skaitau tik man įdomias, turtingas įvykiais ir faktais knygas. Be to, neįmanoma susidaryti apie knygą ir joje aprašomus dalykus savos – nešališkos, teisingos ir objektyvios nuomonės. Mano galva, šiuo atveju knyga „Dulkėtas Matelių gyvasties vieškelis“ yra gan vykusi – turi daug privalumų ir yra pagirtina keliais aspektais.

Visų pirma, ji yra įdomi, parašyta sklandžia kalba, lengvai skaitoma ir informatyvi. Be to, gerai motyvuota ir pagrįsta istoriniais faktais, archyviniais bei kitais dokumentais. Rašant knygą panaudota daug autentiškų, moksliškai patikimų šaltinių.

Kita vertus, šalia Matelių šeimos istorijos, skaitant knygą iškyla, nors ir ne tiesmukai, opi šiuolaikinio kaimo gyvybingumo ir ateities problema. Nykstančių šalies kaimų ir nepaliaujamai mažėjančių jų gyventojų skaičiaus (prisiminkime kai kurių Matelių šeimų praeityje skaitlingumą!) fone, ši problema įgauna svarbią socialinę prasmę. Knyga tarsi skatina mus visus pagalvoti apie Lietuvos kaimo rytdieną bei tolimesnę raidą. O tai – gan rimtos mokslinės įžvalgos!

Knygoje pastebima ir XIX – XXI a. pradžios Sėlių krašto žmonių gyvenimo, buities, kultūros bei papročių atspindžių. Šiuo požiūriu ji netgi turi tiesioginių sąšaukų su Adomo Prūso knyga, išleista apie šį kraštą 1938 m. Panašūs etnokultūros elementai taip pat didina jos vertę.

Pagirtina, ir tai, kad knygos aprėptis peržengė Matelių šeimos (net kelių generacijų!) ribas, kad jų likimai yra aiškinami glaudžiame kontekste su visos Lietuvos istoriniais įvykiais, ekonominiais bei ūkiniais ano meto pasikeitimais, skirtingų santvarkų lūžiais ir griuvimais, su sudėtingais žmonių psichologiniais išgyvenimais ir santykiais, sukrėtimais ir patirtimis.

Gerą žodį privalu pasakyti sudarytojoms dėl knygos medžiagos autentiškumo, faktinio pagrįstumo ir patikimumo. Vykusiai panaudoti archyvų statistiniai ir istoriniai dokumentai. Gausu  čia Matelių šeimos, giminių ir aplinkinių žmonių nuotraukų, papildančių tekstą įvykiais ir jų datomis. Rengiant knygą leidybai, daug padirbėjo ir jos dizainerė Rita Stakėnienė bei karpinių, panaudotų iliustracijoms, autorė Miglė Saladžiutė. Jos knygai suteikė patrauklią meninę išvaizdą.

Apskritai, Gražina, Irena ir kitos seserys Matelytės, su savo talkininkėmis atliko didelį darbą – padovanojo kraštiečiams naują knygą. Nepamirškime, kad tokios knygos skaitytojams neretai sukelia aibes malonių prisiminimų, teikia pamokančių patirčių, dovanoja su tuo susijusių filosofinių gyvenimo prasmės, moralės bei elgsenos apmąstymų. Esu įsitikinęs, kad Matelių šeimos istorija taip pat praplės daugelio skaitytojų akiratį, padės jiems geriau susivokti praeities istoriniuose įvykiuose ir skatins meilę gimtinei bei patriotinius jausmus. Kartu, žinoma, ji stiprins dvasingumą, formuos doro gyvenimo nuostatas, skatins mūsų tikėjimą ateitimi ir optimizmą. Bet pirmiausia paskaitykime ją patys...

             Papildoma informacija:

Viešai pirmoji Trispalvė

rajone suplazdėjo Svėdasuose

Romualdas Vytautas Rimša

Vilnius, 2015 m. rugsėjo 27 diena