Sausio13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, į Svėdasų biblioteką susirinko dvylika patriotų kaip dvylika apaštalų, neoficialiai atstovavusių daugiau kaip du tūkstančius seniūnijos gyventojų. Susitikimo organizatoriai dalyviams pasipuošti įteikė ženkliukus su tautine simbolika. Tiesa, vienas patriotas jo nesisegė, o įsidėjo į kišenę - matyt norėjo gauti tokį, kurį nešioja Prezidentė...

Dalyviai visi prisiminė, kur kas buvo ir ką veikė tą naktį - to neįmanoma pamiršti. Rūta Stanevičienė, Vilniaus universiteto darbuotoja, susiklosčius tarnybinėms aplinkybėms tuo metu kaip tik buvo tuometinės Raudonojo kryžiaus ligoninės patalpose ir matė, kokioje įtampoje buvo medikai, kai reikėjo priiminėti daugybę sužeistųjų su tokio pobūdžio traumomis, apie kurias jie neturėjo praktikos. Prie televizijos bokšto greitosios pritrūko elementarių tvarsčių. Aldona Morkūnienė prisiminė, atidavusi visą tvarsliavą, kurią  iš profesinio įpročio visada nešiojosi rankinėje...

Rūtai Stanevičienei labiausiai įstrigo momentas, kaip vienas jaunuolis per Seimo rūmų antro aukšto langą išmetė savo striukę draugui, stovinčiam žemai minioje. "Imk,- šaukia,- man jos jau nebeprireiks..." Sukrėtė, kad šis jaunas žmogus jau buvo įsisąmoninęs savo lemtį, kaip neišvengiamą auką Tėvynei. Pagarba jam, nežinomam Parlamento gynėjui, tikram Tėvynės patriotui...

Tarp susirinkusių buvo dar vienas patriotas, apsiskaitęs, geras žmogus, niekam blogo nedarantis, mokantis groti lūpine armonikėle... Kai jam buvo pasiūlyta pasirašyti už Žemės referendumo iniciatyvą, tai jis  be žodžių tik kaltai skėstelėjo rankomis ir tą gestą galima buvo suprasti kaip "...deja, "tata" neleidžia..." Taigi, ir kasdieniniame gyvenime ne visada paprasta suderinti patriotizmą su su šilta valstybės tarnautojo kėde...

Susikaupimo minutės tyloje nuskambėjo žuvusiųjų per sausio įvykius vardai ir malda už mirusius didvyrius. Tradicija? Deja, tokia malda yra tuščia ir beprasmė, nes prieštarauja krikščionybės konstitucijai - Šventam Raštui. Tai yra dvasinis kičas, klastingas pakaitalas kaip ta popierinė neužmirštuolė vietoje Trispalvės. Visažinis internetas aiškina, kad maldos už mirusius buvo įvestos 310 metais vienos įsigalėjusios sektos, kuri dar ir šiais laikais turi nemažą įtaką ne tik eiliniams žmonėms, bet ir mūsų valdžiai...

Tad melstis reikėtų už mūsų valdžios vyrus, kad Dievas apšviestų jiems protus, o labiausia už save pačius, kad Jis duotų mums išminties ką reikėtų daryti, kad į Seimą nebeišrinktumėm išverstaskūrių ateistų, komunistų ir visokiausių tolerastų, kurie baigia suvaryti mūsų Lietuvėlę į ožio ragą kartu su mumis pačiais.

Jau 25-eri metai mosuojam vėliavėlėmis, per patriotines akcijas sudeginom dešimtis tonų žvakučių, bet nuo to niekas nesikeičia. Gal užtenka to reklaminio patriotizmo. Lietuvai reikia mažų, bet konkrečių mūsų darbų. Įsivaizduokim, kad į taupyklę Lietuvos labui kiekvienas įmetame po centą. Gautųsi įspūdinga suma, su kuria jau galima būtų nuveikti ne vieną konkretų darbą. Tad ar būtume kiekvienas asmeniškai nusiteikę tokiai aukai?

Čia vertėtų prisiminti biblijinę istoriją apie našlės skatikus. Moteriškė į aukų dėžę įmetė mažiausiai, bet Kristaus akyse tai buvo daugiau nei visi kiti, kurie metė demonstruodami aplinkiniams savo dosnumą. Taigi, ne aukos dydis apsprendžia jos vertę, o kiek tai darome sąmoningai ir nuoširdžiai...