Aukštaitijos, Žemaitijos ir Dzūkijos rajonuose gyvenančių literatų eilėraščiai sakraline tema.

KAROLIS  ŠIRVINSKAS

SMĖLIO  LAIKAS

Netikėk, ką čigonė sako,

Linijų daug delne –

Ne ji išbraižė.

Kryžiai ir žvaigždės

Pranašauja lemtį,

Duok delną – ištrinsiu.

Pakeisk mano lemtį –

Noriu būt baltu paukščiu.

Braižyk, kad gyventum –

Gyvenk, kad braižytum.

Smėlis tiksi ir tiksi,

-Pasakyk čigone,

Kur dingo laikas?

Byra smiltelės,

Permatoma siela

Pakyla į dangų.

Rodosi, buvo gyventa –

Gyvenimo neliko.

BALTA  SIELA

Apsuk veidrodį

Senatvė sustos –

Pradangins raukšles,

Plaukus žilus.

Sielą slepiantis kūnas

Nemoka pasenti.

Nežino, kas auksas,

Kaip deimantas spindi.

Atspindėk tai,

Ko nieks neatspindi.

Išgirsk Žemės lopšinę,

Vandens kalbą,

Suprask giedantį paukštį,

Ir tavo balta siela

Pakils į dangų.

ANGELO  NELAISVĖ

Dovanų angelą

Gimdamas gavau.

Palikdavau vieną

Nesivesdavau kartu.

Paaugęs įrėminau

Ant sienos baltos

Nieks nematė,

Nors jautė buvimą.

Vieną dieną

Ištiko pasaulį

Raudona lava.

Paskutinis angelas

Tarp pasaulių keturių –

Laisvės neteko.

Dabar matė visi

Angelą  verkiant

Ant sienos baltos.

Aš nežinojau –

Gali verkt  angelai.

Sulaužius rėmus –

Išplasnojo baltu paukščiu.

PAKLYDUSI  SIELA

Būk palaiminta –

Šaukiu vardu.

Išlaisvėjusi siela

Grįžta savų.

Palaimink kelionę

Žemėj ir danguj.

Nežinau išėjimo,

Bet pažadu  grįžt.

Švęs mano gimimą,

Kai gimtinės obelis

Puoš rausvi žiedai.

Savų neberasiu,

Kankins ilgesys.

Nepažinti susenę –

Pasitiks durų girgždesys.

Nustebęs veidas klaus:

-Pasiklydai nakčia.

Tarp pasaulių dviejų:

Ten jų nėra, čia nerandu.

DOVANA

Padovanok varpą,

Kad turėčiau kuo skambint

Pasiklydęs laike.

Kur benuskriečiau,

Grįžtu atsigauti –

Girdėti Motiną, paukštį,

Upelio gaivos įkvėpti.

Laisvas erdvėj

Minties greičiu

Lekiu į tolį beribį.

Kai Žemės varpai

Nebepasieks, skambės

Tavo dovanotas –

Kur grįžti žinosiu.

Ten, kur nieks

Nebuvo, nuskriesiu,

Žvaigždžių ašarą parnešiu,

Sako, jos verkia

Kartą metuose.

HIMNAS  MIRČIAI

Amžinybės žvaigždė

Auką pasirinko,

Metų neskaičiavo.

Žvakę užpūtė,

Atsiduso, pamojo,

Eitų iš paskos.

Ir Žemėje mirė

Gyvybė žmogaus.

Vaškinis kūnas

Pradingo smėly,

Nuvyto gėlės,

Užgeso žvakės.

Žvaigždė amžinybės

Vėl tyko aukos.

Ateis mūsų eilė,

Nenorim girdėt,

Nei kalbėt,

Į duris kai pabels.

SUGRĮŽIMAS  IŠ  ANAPUS

Medį pasodinsiu –

Turėsiu kur nutūpt

Sugrįžęs paukščiu.

Džiaugsiuos laukais

Ir Gimtinės gojais.

Nė vieno neberasiu –

Akmenys, įspaudę

Smėly pėdas,

Primins tuos, kurie gyvenę.

Turėsiu medį,

Į kurį kasmet

Laimingas grįšiu.

Nulūžus liepa,

Užžėlęs takas

Pasitiks maloniai,

Kedens plunksnas

Tėviškės vėjas.

Žinau, grįšiu,

Jei ne žmogum – paukščiu.

Nes be Gimtinės

Gyvent negaliu.

ALDONA  ŠIRVINSKIENĖ

ŠVENTUMAS

Atėjau ir sugrįšiu į saulę –

Spalvos geltonos žiūri pro langą.

Netikiu, ką sako pasaulis –

Kelionės stebiu pasikartojimą.

Šventas lašas ant delno –

Pasaka iš gyvenimo kalno.

Gavau tiesas ir Dievo meilę –

Išėjau pažinti pasaulio.

Sieloj dega šviesa

Ir byra meilė ant žiedo, ant tako

Į lūpas įspraustas žodis.

Ir įsupu į lapą nedrąsiai – išsiunčiu

Laišką geltoną pasauliui.

Byra tikėjimo lietus,

Stoviu šlapia su pilnais

Šventumo delnais.

LAIKAS

Išlipęs iš sienos laikrodžio

Atėjo kartą į svečius

Paprastas laikas –

Neturiu laiko, neturiu laiko –

Vis papūga kartoju.

Liūdnai pažiūrėjęs

Pro praviras duris išėjo.

Gal per daug turiu,

Jo todėl netausoju.

Žarijos jau rusena,

Amžinybės ugnis užsidegs.

Kartosiu sielai kylant į dangų,

Kurgi dingo mano laikas.

IŠĖJUSIŲ  LAIKAS

Laikas iš senelio

Pasidabruoto laikrodžio

Skaičiuoja mūsų laiką,

Ties slenksčiu įmintos

Išėjusių pėdos.

Šerkšnas žarsto snaiges,

Sidabruotas takas –

Ankstų Šv. Kalėdų rytą.

Veidai sidabriniuos rėmuos

Liekantiems būtų lengviau.

Paklausti gali:

-Kaip gyveni?

Tirpsta sidabras delne,

Bendra vakarienė laike.

Suglauskim pečius, širdims

Bus šildžiau

Sidabrinį skausmą angelams

Perpus padalinsim

Ir gyvent bus lengviau.