RECENZIJA

                                        Jonas Laurinavičius

                                 Lietuvos žurnalistų sąjunga

             Aldona Dudonytė-Širvinskienė. Vaško lašėjimas. Eilėraščiai. Kunigiškiai (Anykščių r.): Labdaros ir paramos fondas ''Baltasis balandis'', 2023  m. - 102 p..

            Poetė Aldona Dudonytė-Širvinskienė eilėraščių knyga ''Vaško lašėjimas'' (2023 m., išleido Labdaros ir paramos fondas ''Baltasis balandis'') atskleidžia gilias emocijas ir įvairias gyvenimo patirtis. Kiekvienas eilėraštis yra savitas ir turtingas simbolių bei vaizdinių, kurie padeda skaitytojui įsivaizduoti ir pajausti autorės jausmus bei mintis.

            Knygos viršelį puošia laukinių bičių korys. Į jį žiūrėdami burnoje pajuntame medaus skonį. Pats korys sufleruoja, jog čia telpa visas autorės gyvenimas: pilnas meilės, džiaugsmo, išdavysčių, kartumo ir nusivylimo metų.

            Visiems mums gimtinė yra gražiausia. Poetė kviečia pasidairyti po laukus. Įtraukia skaitytoją į gyvybingą gamtos pulsavimą, vaizduodama žydintį dangų ir kvapą sklindantį nuo bičių ūžimo: ''laikas aviliuose stingsta / dienos geltonos / varva medumi / Šventos upės bangos / kvepia vašku delnuose'' (p.78). Tai vaizdai, kurie išreiškia viltį ir gyvybę: ''Per mano širdį / paukščiai skrenda / ir šaltinis teka'' (p.4).

            Dėmesys knygoje atkreipiamas į autentiškus ir natūralius vaizdus, tokie kaip bitės: ''tėvas medaus / pilnais delnais / motina prie duonkubilio'' (p.3). Subtiliai perkelia skaitytoją į gamtos ir buities aplinką. Kai klausia: ''kada žydės sodas / miegant šauki / duonos vardu'' (p.22), o iš svetimo krašto: ''pasiėmusi akis ir širdį / grįžtu namo'' (p.38). Subtiliai atskleidžia žmogaus kelią ir jo prasmę: ''pripėdinau ant kelio / dabar einantys klumpa'' (p.44). Kviečia skaitytoją įsitraukti į svarstymus apie gyvenimo kryptį ir pažinimą, o kelias prakalba: ''paimkite / pabodo gulėti / mindo visi'' (p.84).

            Eilėraščiuose juntama nostalgija gimtiems namams ir prabėgusioms dienoms, bet su viltimi: ''rasiu akla Gimtinę / mėnulis basas / prie manęs prisėda'' (p.6). Vaikystė baigėsi. Autorė stengiasi rasti savo vietą pasaulyje. Ji sukamšo į knygų lentyną savo mintis ir jausmus, bandydama susidoroti su savo vidinėmis kovomis pateikdama vaizdines detales: ''randu duris / užrakintas / raktų pilnos kišenės'' (p.36).

Toliau randame grožį ir kūrybiškumą netgi tarp kasdieninių dalykų kaip: "smuiku grojo / liepsnojančiuose krūmuose / tapė paveikslus". O tuščiuose namuose ji sutinka tik vorus: ''bebaigiančius ardyti / gyvenimo kamuolį'' (p.30). Veidas atspindi liūdesį, nuovargį, neviltį ir pabrėžia žmogaus ir gamtos sąveiką. Namų dūmų kvapas ir kalbančios nendrės: ''šalia Tėvo malūno / paskui artoją arimas eina'' (p.57) suteikia jaukią, intymią atmosferą. ''Kojos nubėgę / toli su metais / pėdsakai vaikystės / paskui Tėvo dalgį'' (p.82). Išlieka ryšys su praeitimi, kai vėl žydės sodas: ''slenkstis vis lauks / grįžtančio vaiko'' (p.85).

            Skaitytojams primename, kad rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto gimtinė yra Malaišiai (Anykščių r.) ir jo kūrinių herojai gyvena autorės eilėraščiuose, mus nukeldami atgal per šimtmetį. Autorė išreiškia subjektyvų suvokimą apie laiką, atmintį ir praeitį. Čia pastebime nostalgiją ir norą sugrįžti į praeities laikus, kurie asocijuojasi su saugumu ir šiluma: ''Mykoliuko smuikas / primena Gimtinę / metai akis uždengia / nematyčiau žydinčio sodo / negirdėčiau smuiko raudos'' (p.16). Poetė gimė ir gyvena rašytojo gimtinėje (Anykščių r.). Ji dalinasi savo krašto grožiu ir mistiškumu: ''dega raganų laužai / prie Laimės Žiburio / ir Karalienės liūno / vaikšto po Anykščių šilelį / burtai plaukia Šventa upe'' (p.54). Visi šie simboliai atspindi kažką stebuklingo ir neįprasto, ką galima rasti tik autorės Gimtinėje.

            Ji ieško atsakymų į klausimus gamtoje, kaip jaustumeisi: ''jei pagirdyčiau rankas / ar būtum ištroškęs / ar deganti žvakė / saulę primintų'' (p.40). Žmonės paukščiams pakerpa sparnus: ''jei kojas pakirptų / ar eitum'' (p.66). Plunksna skundžiasi dėl savo būklės ir ją aprauda žvaigždės bei mėnulis.  Ji puikiai atskleidžia žmogiškąją prigimtį ir jos ryšį su gamta bei amžinumo paieškas. Tai galingi ir emociniai eilėraščiai, kurie skatina svarbias temas apie kančią, teisingumą ir negalios jausmą.

            Tema apie tiesą ir melą yra universali ir svarbi, o autorė sugeba ją paliesti išskirtiniu būdu. Autorė ieško tiesos: ''melo žodžiais / ištroškusi burna / springsta / nelieka ribos / tarp buvimo / ir mirties / tiesos / ir melo'' (p.19). Pateikia gilų klausimą apie buvimą ir mirtį, tiesą ir melą. Šalia esantys žmonės nešioja kaukes: ''veido prausti / nereikia / ar saugo / regiu / nuplėštu veidu / kaukę'' (p.18). Čia naudojama metafora "kaukės" kaip simbolis, apie tapatybę ir tikrovę, kuri kelia daugybę klausimų ir prasmių.

            Ji susirūpinusi dėl miškų kirtimo: ''po likimo batu / žemė vaitoja / verkia medžio šaknys / mačiau burną / uždengė pjūklas'' (p.7). Eilėraštis naudoja gausiai metaforų, kad išreikštų gilesnes žmogaus patirties ir egzistencijos temas. Autorė aptaria prabangius rūmus, kaip simbolį, kuris yra priešprieša žmogaus vidiniam pasitenkinimui ir prasmės ieškojimui. ''Liūdi ruduo / be drebulės'' (p.8), tai jausmai ir mintys susijusios su gyvenimu, gamta bei pasaulio suvokimu. ''Apvogtas / nuogas medis'' (p.21), ''nužudyti medžiai'' (p.26). Ji primena, kad pasaulis stumdosi prie turto svarstyklių ir kerta miškus. Kaip padėti: ,,pavirsiu rūku / medkirčiai / kelio nerastų'' (p.27). Gimtinės medis simbolizuoja Tėviškę. Jo nukirtimas yra tarsi paskutinės vilties ar prisiminimo perdavimas. Šauksmas, pasauli pabuski, yra autorės raginimas pabusti ir suvokti savo veiksmus bei aplinkos pokyčius.

            Kalba apie ciklišką atsinaujinimo ir atgimimo galimybę: ''sugrįšiu / šauki / duonos vardu'' (p.22). Tai kūrinys, kurį verta skaityti ne tik dėl jo poetinės išraiškos, bet ir dėl gilios prasmės, kurią jis suteikia. O jūs netriukšmaukite: ''laukiu / dygstančios duonos / užmigti bijau / išles juodi paukščiai'' (p.42). Būna duona neužauga: ''mindoma / batų nešvarių'' (p.89). Tai skatinimas skaitytojui ieškoti gyvenimo gilumos ir stebuklingumo net paprastose gyvenimo situacijose.

            Laiko ir erdvės išsiskyrimas pabrėžiamas eilutėmis: ''mačiau laikas išėjo / išsinešė sodo bites / ir kepamą duoną'' (p.3). Eilėraštis parašytas įtaigiu ir gražiu kalbos stiliumi, kuris leidžia skaitytojui įsijausti į autorės jausmus ir patirtį.  ''Šviesa / paskui vėją išėjo / liko juoda naktis'' (p.6), ''varva vaškas / iš tuščių laiko korių'' (p.54), ''kelio dulkes kalbinau / mirė žiedas / nuo ašarų druskos'' (p.56). Autorė iškelia svarbią mintį apie gyvenimo sudėtingumą ir netikrumą, pabrėždama, kad kai kurios paslaptys yra per sunkios suprasti ir atskleisti.

            Vienatvė, ilgesys, nostalgija, abejingumas, užmarštis, tai būsenos nesvetimos pažinimo prasme, bet bauginančios emociškai: ''tik skausmas / atsirėmęs į sieną / niekur neišeina'' (p.6). Tai įkvepiantis ir stiprus pranešimas apie gyvenimo suvokimą ir išgyvenimo tamsiuose laikotarpiuose prasmę. ''Prakeiksmą užkasiu / žydės obelys juodai'' (p.58), ''išaugęs iš šnabždesio / dalgių rūdijimo / iš vaikystės'' (p.59). Tai intelektualus ir emocinis iššūkis, kviečiantis suvokti, kad kartais tai, ką mes matome išorėje, gali būti labai skirtinga nuo to, ką jaučiame ir prisimename vidaus pasaulyje.

            Primenama apie laikinumą, pati autorė susilieja su gamtoje vykstančiais procesais ir save mato mirusią: ''be rytojaus / be lūpų / be duonos skonio / be Gimtinės liepų / ir bičių vaško lašėjimo / girdžiu / byrantį smėlį / į burną / į pačią širdį'' (p.50). Šis eilėraštis nuspalvintas giliomis ir intymiomis emocijomis, atskleidžia autorės pasaulėjautą bei jausmus. ''Nubraukus dulkes / veido neliko'' (p.52). Tekstas prasideda noru suskaičiuoti turtus: ''dešimtys / žydinčių pavasarių / krūvelė knygų / ir plunksnų / nė vienos pilies / ir vienas suolas draugams'' (p.51) ir galybė žiedų.

            Ne viename eilėraštyje vaizduojamas senkantis laikas: ''dienos / už slenksčio sukrautos'' (p.11), ''skersvėjai / gyvenimą ištaškė'' (p.12), ''piktas laikrodis / valandas nutyli'' (p.17), ''vakarykštės dienos / suplyšę lapai'' (p.36), ''kaukši laikas / kiaurais batais / likimą piešdamas kieme'' (p.60). Šios eilutės priverčia skaitytoją sustoti ir pagalvoti apie gyvenimo bei žmogaus egzistencijos  prasmę.

            Autorė gyvenimą susidėliojo, o kur save padėti nežino: ''tarp gėlių / ar knygų / pailsėčiau / einu / čia sava / čia buvau'' (p.20). Naudoja simbolius kaip gėles, sodą ir knygas,

išreikšti savo vidinę būklę ir ieškojimus. Mato save išėjusią: ''diena uždarė / akių / duris'' (p.99). Čia subtiliai susiejama fizinė ir emocinė patirtis, naudojama akys kaip simbolis, kuris atskleidžia gyvenimo, laimės ir mirties temas.

            O daiktams priskiriamos jiems nebūdingos savybės: ''veidrodis ant sienos / užsimerkęs / žirklės / dangų sukarpė'' (p.4). ''Langai apakę'' (p.14), simbolizuoja praeities momentus, kurie jau nebegalioja arba buvo pamiršti. ''Telpu į lašą / priglaudė / ir sušildė / medžio širdis / dviese / aš ir medžio širdis'' (p.15). Eilėraštis turi gilų emocinį turinį ir subtilias žinutes apie bendravimą su gamta ir savęs paieškas. Lietus išlijo tamsą: ''dabar vaikšto / naktis kiaura'' (p.88), o kelias: ''randuotas / eiti sunku'' (p.102). O baltas erškėtis, simbolizuoja švarumą ir skaistumą. Tačiau, jo žiedai pardavinėjami ir mainomi į sidabro pinigus, rodo, kad netgi ši puošmena ir idealai gali būti paaukoti materialiniam pasauliui. Eilėraščio tematika glaudžiai susijusi su gamta ir žmogiška patirtimi.

            Autorei labai svarbi yra knyga. Akcentuojamas šviesos ir tamsos kontrastas, kai atvertus knygą šviečia nušvinta, o tai gali būti interpretuojama kaip išminties arba pažinimo šviesa, kurią autorė talpina knygos puslapiuose (p.12). ''Išalkau / duokite žodžius / neturite knygos / tada nors žodžius'' (p.17). Šie žodžiai kviečia skaitytoją į poetinę kelionę, kurioje išreikšti giliausi jausmai ir troškimai, pabrėžiant žodžių, laiko ir bendravimo svarbą. ''Neatplėši raidės iš žodžio'' (p.55), ''nuolaužose rėmų / įstrigę žodžiai'' (p.90). Kalbama apie nepaklusnų žodį, kuris slepiasi knygose, ir žemės grumsto akyse.

Žodžiai net saulę užstojo: ''jų pilnas dangus / esu kalbėjime'' (p.84). Kviečia skaitytoją į giluminę refleksiją apie kalbėjimo, klausymo ir tylėjimo svarbą santykiuose bei gyvenime. Autorė pasitelkia įvairius vaizdinius, kurie atskleidžia žodžių galią ir jų poveikį žmonių santykiams. O raidės: ''išsitrynę išblukę / ratukuose / ligoninės lovose / morge'' (p.95). Eilėraštis perteikia praradimo jausmą. Draugai, keliaujantys į nežinomybę, atstovauja praeities ryšiams, kurie išbluko ir išnyko, palikdami tik prisiminimus. Praturtindami skaitytojo suvokimą apie žmogaus būties sudėtingumą ir pasaulio gilumą.