Anykščiai – miestas, žinomas literatūros klasikais, visai pagrįstai reiškia pretenzijas į rašytojų sostinės vardą. Svėdasai, kaip neatskiriama Anykščių krašto dalis, puikiai papildo šią idėją. Čia gimsta naujos literatūrinės tradicijos, atspindinčios šio rašytojų krašto dvasią...

Šeštadienį, birželio 18 d., į Svėdasų seniūnijos Kunigiškių kaimą, žinomą kaip J.Tumo-Vaižganto gimtinę, rinkosi literatūrinės saviraiškos mėgėjai iš visos Aukštaitijos. Čia vyko 10-asis tradicinis renginys "Literatūriniai skaitymai po skambančiu medžiu".

Ši tradicija susiklostė savaime, kai šio kaimo gyventoja Aldona Širvinskienė į savo sodybą susikvietė vietinius literatus, siekdama supažindinti su tragiškai žuvusio sūnaus Karolio išlikusiais eilėraščiais ir rašinėliais. Tai buvo puiki proga ir svečiams pasidalinti savo kūryba, kurią dažnas nedrįso pristatinėti platesnei auditorijai.

Panašūs pasisėdėjimai rado atgarsį ir tapo tradicija. Kasmet meninio žodžio mylėtojų ratas vis plėtėsi. Šio šeštadieninio susitikimo dalyvių automobiliai vos tilpo žalioje Kunigiškių gatvelėje ties Širvinskų sodyba, kuriuos baltus vartus puošė linksmai nusiteikę angeliukai.

Renginyje pristatytos kūrybos tematika buvo labai įvairi – nuo vaikams skirtų eilėraštukų iki eiliuotų Biblijinių istorijų. Netrūko filosofinių pamąstymų, humoro ir nuoširdžios saviironijos. Kaip įprasta, daugiausia posmų buvo skirti motinoms, gamtos nuotaikoms ir vaikystės prisiminimams. Vienas eilėraštis nuskambėjo ir Lietuvai.

Tai buvo išties mielas šventės akcentas. Dabar, kai mūsų Tėvynė nugrimzdusi į abejingumo letargą, taiklus ir jautrus meninis žodis – kaip vaistas, galintis prikelti ją naujam gyvenimui, naujam Atgimimui. Kitas labai prasmingas renginio akcentas – medis, papuoštas įvairiausiais varpeliais, kuriuos kasmet čia atsiveža ir pakabina kiekvienas šio susiėjimo dalyvis. Pūstelėjus stipresniam vėjo gūsiui, pasigirsta neįprasta varpelių simfonija, tarsi šaukianti "Lietuva, laikas kelkis..."

Daugiau apie renginį